...mes klastojam save, –
lyg nebūtą buvimą
                 t i k r o v ė s,
kaip akordas skambus
štai –
prie vasaros slenksčių
sau žydi kaštonai,
ir srovenimas šitas –
daugiau nei dangus

upeliukais lig dugno
                      kalbus
nusileidžia
labai, jau labai nuolaidus
nebūtaĩs mums buvimais
nokimas sukris
dar į delnus kaštonais –
žydi, žydi kas buvo
ir bus, ir kas bels į duris...