Pavargęs nuo saulės dangus
vakare ežerais išsilieja,
beldžias siena lietaus
disonanso garsais,
žiedus plaka pursluos
tarp senųjų kaštonų alėjoj.
Patikėjęs keistais dariniais,
pats brangiausias pasauly žmogus
pasilieka atpratęs nuo žodžių,
būt kartu per sunku,
dar sunkiau atskirai,
jau pamiršęs esi, ko ieškojai.
Vidunakčio skliautas kraupiai ramus,
tamsa ryja miegantį miestą užgriuvus,
iš archyvo minčių su šiltu lietumi
plaukia užmiršto sapno motyvai,
ten kažkur tarp stulpų ta riba,
už kurios jau nėra,
niekada gal ir nieko nebuvo.