sparnai mano tylėjimo. tavo šūksniai nakčiai ir visiems dievams aplinkui. jeigu be spalvų, tai mes - juodai baltas kinas, jeigu be kvapų - tai mes albinosai savo žemėse. nepamiršk, kad nieko nera. atsiprašyk, kad pažadėjai, jog gali būti. aš atsistoju į eilę - šimtas pirma prie devintojo  ešalono. emigracija arba deportacija - į rytus, į vakarus, į niekur. baimė, pagimdžiusi monstrus, atsitraukia. arba gauna kitą vardą ir tyli po lova. jie neturėjo bilieto į laisvę, jie nežinojo, ar pirma ateina kančia ar išsigelbėjimas. galvojau apie Kristų, galvojau apie jo kojas ir jų liestą žemę. ir tiesa - jos nekvepėjo aliejais, bet jos nedvokė ir tomis apskurdusiomis ožkomis - jos neturėjo jokio kvapo, kad ir kaip bandžiau užuosti.  tavo skonis kaip erškėčių vainiko, tu mano purpuro raudona. romėnai, engiantys žydus, išnyksta. žydai, gyvenantys kančioje išlieka. ar ateina nušvitimas po to? nuo beprotiško lėkimo į priekį iki visų juslių sustingimo ties mažiausiomis visatos dalelėmis. o aš kažkur tarp, ir niekada tavęs nepavysiu. gal taip ir geriau - didžiausias džiaugsmas yra laukti. ir žmogus gal net būtų laimingas, jeigu jam užtektų kartą sulaukti. tačiau godumas perlipa savo sienas - ir vėl, ir vėl, ir vėl... dar aštuoni metai ir viskas bus gerai. tu taip ir likai paskutinis, vidurvasario nemylėtas herojus, ištirpęs ant kovo plikšalos, ant mano rankų, ant užpernykščio liūdesio įšalo. tu taip ir likai be balso, be spalvos, be kvapo. bepročiai, idiotai, maniakai - mano broliai, kantrybės.