Kaštonai uždegė žvakes
Kaune prie miesto bokštų
Ir apšvietė siauras gatves
Aukštai iškeltom puokštėm.

Tai stebis katedra sena,
Gal truputį pavydi,
Kad ji paliko raudona,
O medžiai sniegu žydi.

Dangus juos prausė lietumi,
Pavasaris nudažė,
Praeiviai aikčioja visi -
Dievuli, kokie gražūs!

Išdidūs supasi žiedai -
Be jų nebūtų šventės,
Gal pasakytų net svečiai,
Kad pilka čia gyventi.

Dabar šviesu šviesu mieste
Ne tik dėl gero oro,
Kaip veidrodyje Nemune
Atsispindi kaštonai.

Prie rotušės, motulės gulbės,
Sustojo medžiai lyg vaikai,
Džiaugiesi reginiu apstulbęs –
Kaip pasipuošę jie baltai!