tik nuo medžių lašai
miegamuosiuose juokias
per mažai paprašei
ir per daug neišmokai
per ilgai užtrukai
kur netinka laukimas
krenta dienos lyg tau
būtų jos paskutinės

tik nuo žemės kelies
nusiprausęs kaip molis
purpuriniais lašais
į save pareini
per gerai supranti
kad jei kartą parpuolei
kad parkluptumei antrą
pakilti turi

tik kuždėjimas lūpų
dar girdisi šnarant
per tylus kad suprastum
per garsus negirdėt
kur nuo medžių lašai
sūkuriuoja it garas
ir nenori nukristi
nes jų per mažai