- Po velniais, velniava, eina... Aaargh! – netvėriau savame kailyje ir sviedęs šalin neutronsvaidį staigiu judesiu  trenkiau kumštį į kietą žemę.
- Nepataikei... – ir taip aiškų faktą konstatuoja Jakštas.
- Žinau! Nejaugi galvoji, kad nematau!? – pašėlusiai užrėkiau, pats nesuprasdamas, kaip galiu taip siautėti. Stipriai sugniaužiau prieš save ištiestus kumščius, bet iškart bandau atlyžti ir taisyti padėtį, ir jau ramesniu tonu kreipiuosi į Jakštą žiūrėdamas į jį vaiduokliškomis akimis: - kuo skubiau maunam iš čia.
- Sutinku, - piktoku veidu pažvelgė į mane, - reikia nešdintis, kol nepradėjo šaudyti.
Pasisukę kairėn išvydome Domą, vis dar žvelgiantį pro žiūronus ir sekantį kitų komandų darbą.
- Domai, reikia dingti – čia nesaugu: jei priešas pastebėjo mūsų poziciją, greitai užvirs tikras pragaras – sušuko Jakštas, bet nesulaukė norimos reakcijos, - seržante Domai, reikia keisti poziciją!
Lėtu judesiu atitraukė žiūronus nuo akių ir vis dar atrėmęs rankas į apkaso kraštą, pasuko galvą į mus. Pasijaučiau nejaukiai, kai jo akys aptiko manąsias.
- Nepataikiau... – išpūstomis akimis šaltame veide ir vengdamas tiesioginio akių kontakto, lyg pradinukas, jausdamas kaltę ir laukdamas bausmės, nedrąsiai ištariau.
- Žinau. Atrodo, Švokšniui irgi nepavyko. Metas dingti, traukiamės, - lyg niekur nieko prabilo ramiu balsu.
Domas dar kartelį pažvelgė fronto link ir pasilenkęs patraukė atgal taku, kuriuo atėjome. Atsisukęs atgal, teisiamuoju žvilgsniu nužvelgiau šalin nusviestą neutronsvaidį, tarsi tardyme bandydamas prakalbinti nebylį. „Kodėl?“ – nebylios mintys veržėsi laisvėn. Žinoma, atsakymo jokio nesulaukiau, tik pagriebiau neutronsvaidį ir pasileidau paskui. Nežinau, kodėl jį paėmiau, dabar iš jo naudos kaip ir jokios. Judėjome greitai. Nežinojau, kas bus toliau. Priešo juk nesustabdėme: priekyje  dar liko kivagų ir tankų. Atrodo, kad mes jau nesame pajėgūs atremti puolimo. Arba mums pasiseks, ir priešas apsigaus manydamas, jog jei brausis gilyn, gaus tinkamą atkirtį, ir  atsitrauks, arba mūsų laukė prasti popieriai. Gerai, kad bent likusieji kivagai išsigando ir įjungė savo skydus. Tokioj būsenoj jie tegali atlikti žvalgybinę ir traiškomąją funkciją, nes norėdami šaudyti, turi išjungti apsaugas. Panašu, kad atgal jie nesuko, o žengė pirmyn ir buvo pasiryžę atkeršyti už draugų žūtį.
Aš vis dar jaučiau apmaudą dėl to, kad prašoviau. Juk atrodė, kad padariau viską, ką reikėjo, buvo belikę tik pataikyti. Štai ką reiškia turėti ginklą be automatinio taikiklio. Būna ir tokių neutronsvaidžių, bet jie velniškai sunkūs ir vargiai pajudinami, tad tokio su savimi nepatampytum. Kvaila statistika – niekada negali žinoti įvykių baigties. Įdomu, kaip jaučiasi vaikinai kairiajame sparne, jeigu išvis dar yra likusių gyvųjų. Pamušti kivagai turėjo pakelti jų kovinę dvasią, bet neakli yra ir mato, kad priešas dar turi kuo priešintis, o mes jau vargiai galime tą padaryti. Šį kartą sėkmė šypsosi atsukusi į mus nugarą. Ir štai dilema, su kuria dažnai susiduriama fronte – ką daryti: likti ir ginti savo poziciją iki paskutinio kraujo lašo, tikintis, jog galbūt kas nors stebuklingai ateis į pagalbą, ar tiesiog viską metus bėgti į šalis kiek kojos neša, gelbstint savo varganą gyvybę. Dezertyrų, žinoma, niekas nemėgo. Juk be drausmės nelaimimi mūšiai, bet noras išgyventi ar panika kartais imdavo viršų.
Buvau giliai paklydęs minčių tankmėj, kad vos neužvirtau ant Jakšto, kai staiga stabtelėjome.
- Kaip jūs? Abu pamušėt? – kreipiamės į sutiktą stepo trijulę.
Aš, išgirdęs šį klausimą, neradau, kur dėti akis. Lyg jos dabar būtų mažiausiai privatumo turintis asmuo visoje Žemėje.
- Taip, seržante, pamušėme abu, – raportavo Stepas, bet iškart perėjo į puolimą: - bet ten viršuje dar vis tiek yra sveikų, kas nutiko?
- Atrodo, kad mūsų pirminis planas nepavyko, nepašalinome visų kivagų.
Apmaudas kaip skersvėjis akimirkai persmelkė visų kūnus.
- Ten dar yra ir tankų. Ką darom, seržante Domai? – susirūpinęs įsiterpė ir Valius.
Visi sustingę laukėme, tolesnių nurodymų, bet atrodo, kad ir pats Domas būtų mielai vengęs šio klausimo, tačiau kaip vadas jis privalėjo priimti sprendimą.
- Nežinau... – ištarė nerimastingu veidu bei rankų skėstelėjimu, perkreipdamas apatinę lūpą. Akimirkai stojo tyla, o Domas žiūrinėjo ištrauktą žemėlapį. – Grįžkime atgal, iš kur atėjome, ten susitiksime su Švokšnio būriu ir laikysim išeities pozicijas. Reikėtų rasti leitenantą ar ką kitą iš vadų, bet nenutuokiu, kur jie yra.  Paskui mane! – prasibrovė pro sustojusius aplink karius ir nuskubėjo pirmas. Džiaugėmės, kad net ir tokioj padėty neprarado lyderio savybių, nors akimirkai buvome pagalvoję, kad buvo sutrikęs. Švokšnio būrys irgi buvo beatsitraukiąs, tad ilgai netruko, kol vėl juos išvydome. Jie savo darbo irgi visiškai neįvykdė – suteikė vienam iš kivagų teisę dar šliaužioti šia žeme. Dar nespėjus mums su jais susijungti, Domas liepė pasklisti ir laikyti šią poziciją, o pats nuskubėjo Švokšnio link.