Poetų daug, bet džiaugsmo kartais maža,
Dainuoja vis lyg tai apie kitus,
O žmogų paprastą, kuris tik lauką aria,
Seniai nurašė į apvalius nulius.

Vis savo vargas, pagirios, dejonės,
Kad „rašalas“, ir tas dabar brangus.
Rašai, vargsti, tiktai neskaito žmonės
Ir pameta nesuprastus raštus.

Atrodė, mintys deimantais žėrėjo
Po penkto brendžio vyro galvoje,
Ausyse arfos dangiškai skambėjo
Kvapnaus tabako dūmų migloje.

Tik dūmai dūmais padvelkia, išnyksta
Prie pamiškėj išdžiūvusios balos,
Ir niekas niekas atgalios negrįžta
Palengvint „genijui“ užtemusios dienos.

Kankina mįslės visažinį protą,
Kodėl lakštingalos, strazdai, net vyturiai
Metai iš metų niekam nepabosta,
Nors gieda vis taip pat, vis paprastai?

Sunki dalužė nūdienos poetų –
Europa netelpa lietuviškoj širdy,
Kuri tiktai senolių kalbą moka,
Nors būtų ji visai visai nemoderni.