- Mano būry, paskui mane! – garsiu, įsakmiu balsu sušuko Švokšnys taip kartu pakeldamas ir kovinę dvasią.
- Galvas laikyti žemai, - gavome įsakymą iš Domo, kuris po šių žodžių pasileido palinkęs bėgti apkasų labirintu. Bėgome pernelyg nesidairydami, o be to ir dairytis nebuvo kur, nes buvome palinkę (toks seržanto nurodymas). Sekėme vadą, bandydami išlaikyti pusiausvyrą, kaskart paslydę ant nelygaus pagrindo, bei atsitrenkę į apkasų šonus. Praėjimai čia tokie siauri ir ankšti, kad buvo sunkoka aplenkti pakeliui sutiktus gyvuosius ar susmigusius į apkasą negyvėlių kūnus. Akimirką pamaniau, kad sienos staiga susiplos ir palaidos mus po žemėmis. Tuo metu aplink viskas kaip ir seniau: šūviai, sprogimai, panikos garsai – kaip ir priklauso tokiai vietai.
Pagaliau ilgėliau stabtelėjome. Domas, iškišęs galvą, lyg blaškydamasis truputį paniškai žvalgėsi tai į vieną, tai į kitą pusę, kol pagaliau prabilo:
- Bangi, Valy, Stepai, - jūs liekate čia. Užimkit poziciją ir laukite mano signalo. Jūsų taikinys – tie du kivagai, matote juos – rodo pirštu, kai tie trys irgi pasistiebė.
- Taip, matome.
- Gerai, nusitaikykit ir laukit. Stepai, - pasuką galvą į jį, o šis iškart suklūsta, - būsi ugnies vadas. Kai duosiu ženklą, atidenkit ugnį, supratai?
- Taip, seržante, bus padaryta!
- Puiku, likusieji – paskui mane, - kabinamuoju rankos judesiu nurodė tolesnį veiksmą.
Išraiškingi rankų judesiai gerai, nes kartais mūšio metu būna sunku suvokti, kas tau sakoma, o rankų mostus ir būdamas apsvaigęs gali suprasti. Taigi, „likusieji“ mūsų negausios kovinės grupės kariai, tarp kurių tebuvome mudu su Jakštu, nukūrėme paskui šaunųjį vadą. Judėjome kaip ir anksčiau, kartkartėm stabtelėdami apsižvalgyti, kol pagaliau nusprendėme įsikurti:
- Šita vieta tinkama. Žiūrėkit, mūsų tiedu dešinėje.
- Aha, - sumurmu linktelėdamas, visiškai nekariškai.
- Nusitaikykit ir laukit mano ženklo, kai būsit pasirengę šauti.
- Taip, klausom, - atrėžiam.
Greitai, kaip esame įpratę, išsidėliojome ginklus ir užėmėm kovinę poziciją. Domas tuo metu žvalgėsi pro žiūronus.
- Manai išdegs? – Sugebėjo rasti laiko klausimui Jakštas.
- Nežinau, turi pavykti. Priešingu atveju laukia galas, - atsakiau primerkęs vieną akį, o kita pro neutronsvaidžio taikiklį karštligiškai ieškodamas taikinio. Rankos drebėjo, bet neutronsvaidis pakankamai sunkus ginklas, kad mano drebuliai turėtų didelės įtakos taiklumui. Galima buvo pamanyti, kad jaučiausi tvirtai ir užtikrintai, tačiau žinojau, kad kiekvienas šūvis – kaip loterija su dviem baigtimis: taip arba ne. Nors įgyjant patirties, „taip“ tikimybė ir didėja, bet ji niekada netampa lygi vienetui. Priešingu atveju galėtum šaudyti net nesitaikydamas, nes visada pataikytum – neįdomu, jokio azarto, jokio adrenalino. Kartais smagu pažaisti kauliukais su mirtimi.
- Pasiruošęs šauti! – aptikęs taikiklyje kivagą, sušukau.
Iškart po šių žodžių visą kūną nuo galvos iki kojų užplūdo pragariškas karštis. Nežinau, kas nutiko – tarsi visos organizmo kraujo atsargos būtų buvusios vienu metu paleistos į apytaką. Veidas degė lyg be atvangos brūžinamas švitrinio popieriaus, o galva atrodė, tuoj sprogs nuo joje kylančio slėgio. Labiausiai, ko dabar troškau, tai, kad kas nors kuo skubiau išgelbėtų mane nuo šio pragaro. Nežinojau, ką toliau daryti. Gaudžiau kiekvieną oro gurkšnį, bet atrodė, kad oro vistiek maža: tarsi plaučiai savavališkai išspjautų kiekvieną juose patekusį oro gumulą. Jau norėjau kartoti savo pasiryžimą viską pradėti, bet pagaliau išgirdau taip ilgai lauktus žodžius:
- Ugnis! – Sušuko Domas, nuleisdamas į viršų iškeltą ranką, taip duodamas ženklą Stepo grupei ir kitiems atidengti ugnį.
Staigiai, bet kartu ir švelniai, ant nuleistuko uždėtas pirštas jį nuspaudė. Pasigirdo švokščiantis, kaip bangų mūša, garsas,  iš vamzdžio elegantiškai išlėkė naikinamasis užtaisas, o nuo šūvio sudrebėjęs neutronsvaidis tarsi bičiulis draugiškai patapšnojo per petį. Jei kas nors dabar sulėtintų laiką, tai būtų kino filmo verta akimirka: šūvio momentas, per erdvę sklindantis garsas, šaulio reakcija, iš vamzdžio galo besiveržiantys tiršti dūmai, kaip įsuktas vilkelis veržliai skriejanti galvutė,.. Bet užuot stabdžius laiką tuo metu kaip tik įjungėm „autopilotą“ ir pradėjom „automatizuotis“. Veiksmai, kuriuos dabar atlikinėjome, mūsų pasąmonėje užprogramuoti, nekartą tą darėme tiek apmokymuose, tiek mūšio metu. Dar raketai nepasiekus tikslo, atvožiau neutronsvaidį, o Jakštas jį iškart užtaisė paskutine likusia galvute. Šūvis taiklus! Na, bent jau pataikė į kivagą. Jei jis tuo metu buvo be skydo, o taip panašu ir buvo, viskas turėtų baigtis gerai. Netrukus pasigirdo ir iš kitų vamzdžių paleistų užtaisų sprogimų garsai. Kaip miela – dievinu šį garsą, galėčiau jo klausyti ir klausyti, tikriausiai niekada neatsigėrėčiau. Pats sprogimas irgi atrodo įspūdingai, nes sprogimo banga pasklinda į visas puses melsvos spalvos pavidalu. Tačiau nebuvo laiko grožėtis fejerverkais. Apsisukę greitai it bitės per kelias sekundes paruošėme ginklą naujam šūviui. Dar kelias sekundes lyg degantis rąstas ieškojau antrojo kivago ir į jį nusitaikęs, nieko nelaukdamas iššoviau.
Akies kamputyje mačiau, kaip pakirstas pirmojo šūvio, žemėn krenta pirmasis kivagas. Apsidžiaugęs nukreipiau žvilgnį antrojo link ir mano reginį užgožė sprogimo banga, pažėrusi į visas puses šūsnį žemių.