- Kokia padėtis? – bandome kažką naudingo išpešti.
- Manau bloga. Jie jau užiminėja priešakines pozicijas, panašu, kad kivagai ir tankai mus tuoj trypte tryps.
- Kodėl niekas nepamuša tankų?
- Nežinau, manau netekome sunkiųjų ginklų palaikymo. Granatsvaidininkų būriai irgi tyli.
- Kur galėčiau rasti ką nors iš vadų?
- Nežinau, senokai jų nematėme. Liepė laikyti šią poziciją, o paskui dingo, nuskubėjo ta linkme, - rodo ranka. - Čia verda tikras pragaras – patys nesuprantame, kas kur vyksta.
- Gerai, kareiviai, vykdykit vado nurodymus ir laikykit šią poziciją. Žiūrėkit dešinės pusės – jūs pirmi, kuriuos sutikom eidami iš ten.
- Klausom, seržante, - nestokoja optimizmo sutikti kariai.
Dar šiek tiek prasibrovę į priekį siaurais labirintais stabtelėjom. Prigludę prie žemės ir apkasų sienų laukėme tolimesnių nurodymų. Vadai, iškišę galvas per žiūronus stebėjo padėtį. Sekdami jų pavyzdžiu nedrąsiai kilo ir kiti smalsesni, nors viršuje ilgai ir neužsibūdavo. Tuo metu apačioje tarp Švokšnio būrio vyrų prasidėjo kvailos kalbos:
- Broniau, meldiesi? – pradėjo erzinti vienas kitą.
- Užsičiaupk, - atkirto karys, kuriam buvo adresuotas klausimas.
- Nejau tiki, kad angeliukai po mirties nuneš tave į dangų? – po šių žodžių nuvilnija juokas. Lūpų krašteliu, nors ir nedrąsiai, nusišypsom ir mes.
- Ar tu gali kada nors patylėti? Leisk man susikaupti.
- Žinai, kad tylėti nemoku. Užtat galiu padainuoti lopšinę, jei namų pasiilgai, - tęsė savo ariją „kietuolis“.
- Prasmek tu skradžiai su savo lopšinėm.
- Ką tu pasakei? – išpūtęs akis jau norėjo kibti į gerklę, bet buvo sulaikytas.
- Ramiau vyručiai, ne peštis juk susirinkome, o jūs čia pjaunatės, - švelnina padėtį trečias karys.
- Kad jam mano lopšinės nepatinka. Mani mergytės visada saldžiai po jų užmiega, o jis mat siunčia mane šėko pjaut. Tfu, - nusispjauna.
Kuriam laikui stojo tyla. Tikriausiai visus paveikė paskutiniai žodžiai apie lopšines ir mergytes ir visi paskendom mintyse apie tai, ką paliko namuose. Taip, visi kažką palikom: kas šeimą, vaikus, tėvus, draugus, seną automobilį, šunį, arklio iškamšą ar šiukšlių konteinerį, vis svarstom, ar dar kada nors juos beišvysime? Ir jokia dangaus apvaizda vargu ar begali labiau padėti negu šie žmonės mūsų širdyse, kurie verčia mus kapanotis šioje pelkėje, suteikia jėgų eiti pirmyn, kai jau seniai turėjai kristi negyvas nuo išsekimo. Vėl akimirką paskendau mintyse. Matau, kaip vienas karys susigraudinęs braukia ašarą. Liūdna darosi ir man. Gerai, kad vadai laiku išsklaido besikaupiančius debesis:
- Klausykit, vyrai, - priklaupęs prabyla Domas, - Suskaičiavome 8 kivagus. Pasidalinsime į du būrius: Švokšnys su savo vyrais eis į poziciją kairėje, - ištiesęs rodo ranka, nors mums, pritūpusiesiems, tai daug informacijos ir nesuteikia, - aš su būriu užimsiu poziciją dešinėje. Lauksime tinkamos akimirkos, kai kivagais bus išjungę savo skydus ir, kai duosiu ženklą, visi vienu metu atidengsime ugnį. Kadangi pirmo šūvio metu galėsime nukauti tik keturis kivagus, todėl nieko nelaukdami turėsime greitai patiesti likusius keturis taikinius. Įsidėmėkit, Švokšnio būrys pasirūpina pirmais keturiais iš kairės, o mes – pirmais keturiais iš dešinės. Ir jokiu būdu nešaukit tuo pat metu dviese į tą patį kivagą – negalime sau leisti tokios prabangos, tad pasiskirstykite taikiniais. Atminkit, kad turim tik vieną šansą. Viskas aišku?
- Taip, tamsta! – Sušunkame.
Nors šios gana ilgos nurodomosios kalbos klausėmės išblyškusiais veidais lyg nieko nesuprasdami, bet Domas mus taip uždegė, jog atrodė, kad jo ir Švokšnio planas negali nepavykti. Viskas, kas teliko – tai jį įgyvendinti. Buvau vienas tų, kurie įsakymo pabaigą palydėjo galvos linktelėjimu ir ryžtingu šūktelėjimu. Įsakymas buvo tarsi formalumas, kaip paskutinis instruktažas prieš tai ką turėjome padaryti. Dar vadams svarstant padėtį tolesni operacijos planai vienas po kito gulė mano galvoje, lyg ant pečių turėčiau ne galvą, o kompiuterį, skirtą mūšio modeliavimui. Domo žodžiai užbaigė vieną iš modeliavimo etapų, užduodamas pradines sąlygas ir tolesnes gaires kito etapo modeliavimui. Gerai, kai kareivio galva dirba, bent prisimeni, kad dar esi gebanti mąstyti būtybė. Kita vertus, nesu karininkas, tad kam gi man taip laužyti galvą? Mano „skaičiavimo“ ištekliai juk riboti, tad per didelis operacijų skaičius vienu metu gali sutrikdyti sistemos darbą, o grąžinti savo mąstymo ir refleksų mašinos darbą į įprastą veiklą streso sąlygomis, fronte galima laiku ir nespėti. Akimirką uždelsk - ir gali būti vėlu.