Sustiprink, Viešpatie, žinojimu, kur eiti, ką daryt,
Kai kaimenė sutrikusių minčių Būties stebuklą trempia,
Padėk pasiekti išgodotą \"ryt\",
Nors mano skrydį lemia ne sparnai, bet rankos.

Tegu jas peršti nuo gerų darbų,
Lai jos tarnaudamos brangiausiems nepavargsta,
Lai jos apčiuopia, kas yra svarbu,
Kol akys prieblandoj neapsipratę markstos.

Leisk būt turtingoms saujoms dosnumu,
Lai jų nesuriečia besotiškas godumas,
Pečiams duok jėgą laikymui namų,
Nors jie - žinau - nebūna be ugnies ir dūmų.

Tiktai atodūsis esybės gelmenų
Išduoti gali, kad mane Tu guodei.
Taip, jau keliuosi, iš minčių bundu
Pilnam gyvenimui, kuriam nereikia žodžių.