- Domai, eikit čia! – pro varganai atrodančio pastato išdaužtą langą ranka mojo kažkas iš mūsiškių.
Pridengdami vienas kitą, nuskubėjome pastato link ir įsmukom vidun pro išlaužtas duris. Viduje mūsų jau laukė keli vyrai iš Švokšnio būrio.
- Sveiki atvykę į mūsų jaukų butuką, - sveikino mus seržantas Švokšnys.
- Jūs ką, vyručiai, gal čia apsigyventi nusprendėt?
- Būtų visai neblogai: bent jau stogas virš galvos, – nesiliauja pokštauti, - nors viduje tikra landynė.
- Kokia situacija? Jūs jau visi?
- Taip, mes pasiruošę, laukiam jūsų. Sunku tiksliai bepasakyti, kokia dabar yra padėtis. Kairiajame sparne viskas taip išsidarkę, kad sunkai beatskirsi, kur savi.
- Čia griuvėsiuose ramu?
- Na kol jūsų laukėme, nė vieno jano čia neišvydome, tad kol kas ramu, nors neaišku, ar ilgam.
- Kiek neutroninių užtaisų turit?
- Ne kažin ką: du neutronsvaidžiai ir 5 galvutės.
- Aišku, o mes kiek? – klausiamuoju žvilgsniu nužvelgė savo būrį .
- Turiu dvi.
- Pas mane viena telikus.
- Tada viso turim aštuonias. Pasidalinkit po dvi. O kiek kivagų dalyvauja puolime?
Tiek Švokšnys, tiek likusieji trūkčiojo pečiais ir purtė galvas, niekas tiksliai nežinojo.
- Manau panašiai tiek, vade, - prabilo vienas karys.
- Manai ar žinai?
- Neskaičiavau, bet panašiai tiek mačiau, kai dar buvau ten.
- Na tada turėsime šaudyti taikliai, - rimtu veidu, be įprasto nerūpestingumo tikslino situaciją Domas.
- Imk, Jakštai, - paduodu mums perduotą neutroninę galvutę, - gerai prižiūrėk.
- Nesijaudink, tavo kūdikėlis patikimose rankose, - nusikvatoja.
Valio! Pagaliau gavome šaudmenų papildymą. Turėčiau džiūgauti: vistik du geriau negu vienas, bet net ir šimtas kovinių galvučių neguostų. Juk reikės vėl lįsti į tą pragarą tam, kad jas iššautume. „Džiaugsmą“ kėlė dar tai, kad mūsų improvizuotas „specialusis“ kivagų naikintojų būrys gali būti geidžiamas taikinys priešams, ypač kivagams. O sako, būti dėmesio cente yra gerai. Dabar norėčiau mielai užleisti savo vietą tokiems išminčiams, bet žinau, kad šio darbo jie geriau už mane nepadarytų. Tad taip išeina, kad vis tiek neturiu iš ko rinktis.
- Renkamės mantą ir judam lauk. Vyrai lauke apsidžiaugs mus išvydę.
Giliai įkvėpę ir astsidusę vorele išsinešdinom lauk. Tikslas buvo netoli: vos už kelių namų vaiduoklių pasiekėme kairiojo sparno pozicijas. Akimirką sustingau iš baimės, kai šalia manęs prazvimbė kulka. „Prakeikta bitė“, – stipriai sumerkdamas akis suniurnėjau po nosimi. Tai, ką išvydome, nepradžiugino. Priešas jau buvo pasiekęs mūsų priešakines pozicijas, užiminėjo apkasus. Tankai ugnimi palaikė pėstininkus, o atokiau nuo jų iš ugninių pabūklų protarpiais šaudė ir kivagai. Matėme kelis tankus, keliasdešimt karių ir iki dešimties kivagų. Uždavinys sunkliai ginkluotam daliniui, bet ne saujelei kareivėlių. Susilenkę kaip kupriai nubėgome į gyvatyną. Gyvatynu vadinome ilgus, išraizgytus per visą frontą griovius-apkasus, sudarančius didelę, kartais painią gynybinę sistemą. Čia galėjome jaustis saugūs bent jau nuo kulkų, žinoma, jei galvą laikai tinkamame aukštyje. Slinkdami griovu stabtelėjome šalia dviejų sutiktų karių, iškišusių galvas ir kartkartėm atsišaudančių.