odisėjui
man visas pasaulis buvo namai
kol jų tarpdury
tu stovėjai
basomis
iš šimtas trisdešimt pirmojo karto
bandau įspėti
ašaros
likimą
Paryžius kviečia dainomis
ir Porto
švenčia
mėnesieną
su vynu ir alkiu Alpių papėdėje
skleidžiamės
vėl
naujam skrydžiui
drakono šalies nepaliestas
virpėjimas
apie per greitai
nužydėsiančius akmenis
skubėti nevalia į rytus ar
vandenynuose,
kur tyliai
sirenos medžioja tave.
o gal ir pagavo,
nes neradau
sustojusi
cassablancos uoste...
mandarinus
aukosiu
kad švistų