Raudondvario tiltui – Kazio Veverskio vardas
Vykstant iš Kauno į Jurbarką, ties Raudondvariu, ne vienas dabar perskaito ne tik pervažiuojamos Nevėžio upės pavadinimą, bet ir ką tik perstatyto tilto vardą - „Kazio Veverskio tiltas“. Tikriausiai nedaug yra žmonių, kurie žino, kas jis buvo ir kodėl šiam tiltui toks vardas suteiktas.
Kazys Veverskis -Senis, gimęs 1913 m. gruodžio 13d. tuometinio Veliuonos valsčiaus Kalvių kaimo ūkininko šeimoje, buvo nepriklausomos Lietuvos karininkas, vienas iš Lietuvos Laisvės Armijos, kaip pogrindinės karinės antinacistinės organizacijos, įkūrėjų, jos vadu, kuri vėliau viena iš pirmųjų pradėjo kovą ir prieš sovietinę Lietuvos okupaciją. 1944 m. K. Veverskis įkūrė Lietuvos gynimo komitetą. Tačiau tų pačių metų gruodžio 28 kairiajame Nevėžio krante, prie senojo tilto, stribų buvo užpultas ir nušautas. Jo atminimui šalia žuvimo vietos prie Kaunas – Babtai kelio 1994 m. buvo pastatytas ąžuolinis koplytstulpis, o 1999 metais palaikai perlaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Prie paminklo yra ir nedidelė lenta su kuklia informacija apie K.Veverskį.
Dabar daug kas dabar iškyla iš praeities, naujoje šviesoje pamatome iškiliausius Lietuvos sūnus, kuriuos, deja, galime pagerbti tik po mirties. 1997 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu po mirties K.Veverskiui buvo suteiktas brigados generolo vardas, o 2011m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu tiltui per Nevėžį prie Raudondvario suteiktas Brigados generolo Kazio Veverskio vardas.
Vardo suteikimo proga sekmadienio popietę Raudondvario ir Užliedžių, Babtų seniūnijų gyventojai, Stasio Raštikio puskarininkių mokyklos ir savanorių atstovai bei gausūs svečiai dalyvavo gražioje, galima sakyti dviguboje šventėje, kurią vedė Raudondvario kultūros centro direktorė Violeta Visockienė. Raudondvario bažnyčioje už K.Veverskį ir kitus Lietuvos partizanus parapijos klebonas kun. dekanas Augustinas Paulauskas aukojo šv. Mišias. Vėliau visi rinkosi ant tilto, kuris buvo iškilmingai buvo pašventintas, o Kauno rajono savivaldybės vicemeras Petras Mikelionis ir K.Veverskio giminaitis Kęstutis Veverskis atidengė rodyklę „Kazio Veverskio tiltas“. Vėliau, prie koplytstulpio, buvo surengtas gražus K.Veverskio paminėjimas, padėtos gėlės, atliktas nedidelis koncertas, kuriame dalyvavo folklorinis ansamblis „Kupolė“, vadovas Antanas Bernatonis, Babtų pučiamųjų orkestras „Algupys“, Užliedžių kultūros centro vaikų vokalinė grupė. Renginio pabaigoje Brigados generolo Kazio Veverskio atminimą kariškiai pagerbė šautuvų salvėmis.
Džiaugiausi, kad praėjus ir 22 metams, kai Raudondvario sąjūdžio grupė surinko ir iškilmingai perlaidojo išniekintus partizanų palaikus, įkūrė gražias rezistentų kapinaites, tragiška, bet tuo pačiu ir didvyriška čia gyvenusių ir kovojusių žmonių praeitis nors maža dalimi sugrąžinama ir pagerbiama. Labai simboliška, kad vieno iš jų vardu pavadintas ir tiltas, kaip jungtis ne tik dviejų upės krantų, bet ir praeities su dabartimi.
Taip pat džiaugiausi, kad garbingą vardas suteiktas tiltui, prie kurio statybos pradžios taip pat prieš penkerius metus teko prisidėti, kad vietoj senojo tilto iškiltų šis. Visą laiką teko stebėti, fotografuoti, kaip senasis avarinis tiltas palaipsniui buvo išmontuojamas ir jo vietoje AB „Kauno tiltai“ statė naują. Tenka pripažinti ir statytojų sumanumą, nes nė vieną dieną intensyvus eismas per tiltą nebuvo nutrūkęs. Tilto pašventinimo ir vardo suteikimo proga Raudondvario kultūros centras surengė foto nuotraukų parodėlę, atspindinčia tilto statybos eigą. Šiai parodėlei ir aš galėjau pateikti nemažą pluoštą foto nuotraukų, kuriose pavyko užfiksuoti tilto statybą nuo pat pradžios 2008 m rugsėjo mėn. iki pabaigos 2010 m. gruodžio mėn. Šventės metu žmonės pelnytai prisiminė ir dėkojo tilto projektuotojams, statytojams.
Nedažnai Lietuvoje kalbama apie didesnius ar mažesnius gražius darbus, retai pasidžiaugiame naujais statiniais, pagerbiame kuriančius, nusipelniusius žmones. Būtų gerai, kad kuo daugiau iškiltų naujų rūmų, sporto arenų, būtų nutiesta kelių, pastatyta tiltų. Būtų gerai, kad kuo daugiau jų galėtų turėti mūsų didvyrių, žuvusių už Lietuvos laisvę vardus.