tiek daug raidžių prirašyta, tiek daug popieriui primeluota. ir nieko... tu sakai, kad nelauksi, bet vis trypčioji už mano durų, gniauždamas vystančias chrizantemas. matyt į savo nerimo laiduotuves susiruošei. tu sakai, kad netiki, bet mane vis bandai pralinksminti, kikeni be priežasties, veli plaukus, bėgioji po pievas, kopi į kalnus, augini bites ir laistai medžius.  vėl meluoji, o aš patikiu. įkalintas mūsų menas širdyse - su kraujo krešuliais viduje kaip inkliuzais, neapykantos vabzdžiai ir ilgesio ašaros. slėpk akis po veidrodiniais stiklais, nesvarbu. girdėsiu tavo kikenimą tarp šventaragio sienų, kur krebžda po žeme istorija. juk eisim rankioti obuolių  į užkeiktus sodus, tada ir įgels tau gyvatė, užnuodys pavydu. aš paklydau po saulėta arka, ieškojau, kur išeiti... bet tu sakei, negeisti nieko. todėl praradau laiko nuovoką, išsikrausčiau iš proto... bet iš to - vėl nieko. kas penktas pavasaris laimingas. vienas, du, trys, penkiolika... šukės į mano ištroškusias ašarų akis. ką man tau parašyti, sielos broli, jeigu skaityti taip niekada ir neišmoksi? tik renki savo nuotakų kolekciją, tik antspauduoji savo meilę, o taip ir neišsiunti...

milijonas neįtikėtinų istorijų, o aš atkakliai apsimetu, kad dviračio dar niekas neišrado. postmodernas pats save gimdo ir žudo, o kas man - aš tik jo duobkasys. bajorų galvas iš pylimo gatvės ištirpdys pirmas pavasario lietus, pamėkles ant kalno išbaidys pirmasis griaustinis. aš po vilniumi neužmigsiu. ir virš jo, ir su juo neužmigsiu.

odė savo jausmų belaisviams.
daina laisviems bejausmiams. kas geriau?
o kiek kainuoja? duona?
skatikas meilės. neįkainojama, nepirksiu. tu sakai, kad neliesčiau tavęs. ir užmiegi su mano atvaizdu. prabundi su mano vardu, kaip prakeiksmu lūpose. o ką aš galiu, kad vis nieko? galiu pameluoti, kad viskas greit baigsis, kad sulauksim atpirkimo, kad bus atlyginta už nuodėmes. galiu, bet vis dar nemoku. ir tiek daug pamokymų, kad kažin ar bespėsiu ką nors sužinoti... kryžių šalis nepriekaištingos saulės nutvieksta, o mes rūstūs kaip vasariai. kad tik negrįžti tuo keliu, kad tik negrįžti.. niekada atgal. o tas \'atgal\' juk mano pradžių pradžia - mano pirmykštė vaitojanti siela, mano grynasis ciniko protas. vienintelis man likęs. deja.

nemeluok.
aš praloštas vilniaus pokeris.
nemeluok,
nes nemoki,
bet be to, negali.
pasikari  ant šešėlių,
paskerdi vienatvę
but still...
kažko trūksta.
išmetei kruviną, suplėšytą pavydo savo širdį, o naujų širdžių dar neužvežė prieinamomis kainomis. melskis mano nuodėmių altoriui.
kokia būtų europos istorija, jei ne mussollini sifilis?
nuobodi... kokia būtų mūsų istorija be mano žaizdų?
ant asfalto basomis krentu...
o tu?
apvėmei visus stabus, iškeikei viskas deives,
o į žmonas pasiėmei pelkių raganą.
lai la lei jo.
tu apsimyši juokdamasis iš mano nelaimių.
bet neskubėk juoktis - čia pat išsigelbėjimas, tu jau ištiesęs ranką, o jis neatsisega... sušiktas užtrauktukas, sagos, sektuvai, diržai...
spaudžia sielą ir smegenis, o tu nieko nieko negali padaryti savo sugrubusiais nuo ieškojimo sniege prištais...
apsimyži ten, kur stovi. ir galvoji - ech, nelemta keikvienam sirgti didybės manijos psichoze.
mano niūniavimas apie vasarą - gražiausias dalykas, kokį gali rasti ryte.
jokių sujauktų paklodžių, jokių neskalbtų minčių.
nes juk aš rinkau čiobrelius savo prosenelių sugriautų dvarų pašlaitėse.
ir aguonas rinkau, ant ašarų vėriau, nesvarbu, kodėl su kryžiais jie atėjo. aš sningu tau ant pečių... o kas belieka? tokį cinišką pavasarį begimdant?,.
aš tūkstantis trisdešimt šešta prie aukso. tarp mūsų tik kelios fėjos, kelios žmonos, kelios mūzos. ar tavo mūzos nesupyks? ne, aš šiąnakt nekuriu... ir juk nesvarbu, nes jos visos vis tiek mirusios - pasikorė dar prieš man gimstant. žinojo, kad jas prievartausiu, žinojo, kad meno nekęsiu, dėl to jo niekada neiišsižadėsiu. kaip orfėjas - euridikės. kaip napoleonas - didybės. kaip žmogus - laikinumo, kaip melas - teisių į tiesą.


aš ne poetas - neplaunu rankų kas naktį.