lyg siena

lietūs

virš sąžinės
akmeniu gula

ir miestas

nuogai išsirengia
jiems einant

į saują
žodžius
išdalinantys

mirtingiems

po skiemenį
mums

ir vyrams
ir moterims

mūsų


tuščioj begalybėj
suskeldėję

nusimeta plunksnas
ir merdėja

tik krenta
lašais

tarsi siena
kad niekas

daugiau negirdėtų

kaip beldžias
dangus

į langus

kaip meldžia
ką nors

mylėti