Peizažas su švyturiu
Jei kada neturėčiau kur eiti,
Jei priliptų prie geliančių prieširdžių
Įmagnetintas prarastas laikas,
Jei kalbėti eilėm negalėčiau,
Jei, neklydusi arkose didmiesčių,
Pasiklysčiau likimo vienutėje,
Jei nustočiau gedėti negrįžtančių,
Jei norėčiau negrįžusia būti,
Jei paleistų, didybės apakintas,
Prie pat piko, tegu ir ne Alpių,
mano virvę – šaltesnis už svetimą,
Artimesnis už artimą – draugas,
Jei suprasčiau – per daug pasakyta
Ir ne žodžio daugiau nebegalima…
Susigūžusi eičiau link švyturio,
Gelsvo smėlio ir mažo suolelio
Pasilikti, laukimą praaugus,
Veidu tolin, jaukiausioj pakrantėj
Šimtąsyk nutylėjus, kad lauksiu…
... jei kada neturėtum kur eiti
(Skiriu A. P.)