Bandydamas sutramdyti nevalingai drebančią makaulę, karštligiškai ryju seiles. Nors burnoje sausa lyg dykumos smėlynuose, bet vis tiek ryju: greičiau orą, nei seiles. Burna truputį pražiota, dantų stengiuosi nesukąsti, nes jų kalenimas primena šiurpiąją J.S.Bacho „Toccata and Fugue in D minor“, kurią dar vaikystėje praminiau „kapų muzika“. „Huh“ – pastėrusiu kūnu nusipurtau. Pėstininkai ir šarvuotoji technika jau taikymo nuotolyje, bet įsakymo atidengti ugnį dar negavome. Gal leitenantas laukia, kol priešas prisiartins arčiau, kad mažiau šovinių paleistume vėjais? Kita vertus, priešo technika jau dabar mus galėtų apipilti geležies kruša.
- Nagi, kiek galima? - girdžiu Jakštą nekantraujant.
- Jau greitai... Svarbu šaudmenų užtektų.
- Užteks. Nesuprantu, ko jis taip ilgai laukia? Greičiau prasidėtų..., - jaučiamas nerimas balse.
- Pritariu. – linkteliu galvą.
Į mano žodžius nieko neatsakė, tik giliai atsiduso ir dar tvirčiau įsikabino ginklo.
Pagaliau išgirdome tai, ko taip nekantriai laukėme:
- Ugnis!
Dar nespėjus nutilti vadų palaiminimui atverti pragaro vartus, per mūsų ruožą nuvilnijo kurtinantis triuškmas: ėmė pliekti lengvieji pėstininkų ginklai, nuo jų nedaug beatsiliko ir prieštankiniai pabūklai. Mudu su Jakštu nieko nelaukę atidengėme ugnį į savo apšaudymo plotą. Priešai, staiga ištikti šoko, kaip bailūs kiškiai kone visi iš karto krito ant žemės slėptis už pirmo šalia pasitaikiusio kupsto. Atsakomosios ugnies ilgai laukti nereikėjo. Pradžioje gana padrikai, bet vėliau sėkmingai aptikdavo vieną poziciją po kitos. Geležinės kulkos kaip piktos širšės zvimbė virš mūsų galvų. Aplink sproginėjo sviediniai, į visas puses pažerdami šūsnį karštų skeveldrų ir žemių lietų. Iš sunkiųjų ginklų tik tankai paleisti į darbą. Kivagai kol kas tylėjo. Kam jiems skubėti: jie juk mirties mašinos – tereikia nusitaikyti į aukas ir vaišės pasipils raketų lietumi iš dangaus. Tikslumas jiems svarbiausia. Tik vėliau, iššaudę visas raketas kivagai paleidžiami artimesniam mūšiui, bet puolimas šį kartą yra gausus – gal kivagų net neprireiks? Neparuoštas mūšiui žmogus iškart dėtų į kojas, išvydęs tokį monstrą. Vien tai priešui suteikia didelį pranašumą.
Mūšis toliau įnirtingai virė: tiek viena, tiek kita pusė su nedidelėmis pertraukomis keitėsi ugnimi. Paprasta: tu man – aš tau. Štai mano taikiklyje pašautas suklumpa dar vienas janas. Nors nebuvau iš tų, kuriems žudymas teikė malonumą, bet neslėpsiu: su pasididžiavimu palydžiu taikaus šūvio pakirstos aukos kritimą. Jaučiuosi išdidžiai: lyg stovėčiau ant pakylos, o man į krūtinę būtų segamas medalis. Tačiau visa tai tetrunka vos akimirką – negalima pamiršti realybės. Tai nepirmas janas, kurį nukaunu, turbūt ir nepaskutinis. Be to kas čia tokio ypatingo? Priešas krenta negyvas ir tiek – pagalvotum ir numotum ranka. Deja, bet tai palieka žaizdų viduje.
Janai arba atkaklūs žmonės, arba kvailiai. Jau kelios dienos jie taip slenka mūsų link: slenka ir miršta, tarsi būtų pasirašę sutikimą mirti, o puolimas būtų kelias to link. O gal jų vadovybėje tikri niekšai, kad siunčia savo vyrus tiesiai į pražūtį? Slenka ir miršta... Nuojauta kužda, kad šiandien gali būti kitaip.
- Kivagai puola! – ataidi kažkur iš apkasų.
Iš tiesų. Tai, ko ir reikėjo laukti – kivagai pradėjo leisti savo mirtinus raketinius užtaisus. Laimei kol kas jos krenta gerokai atokiau nuo mūsų apkaso. Priešingu atveju mano pasakojimas šioje vietoje galėjo baigtis.
- Tu matei?, – sušunka Jakštas. – Tikri šunsnukiai..., - kone įtūžta.
- Deja, negalime jiems niekuo padėti...
Nuriję karčią nuoskaudą, esame priversti tęsti mūšį. Pamatyti aršūs vaizdai viduje uždega pyktį: akys nusidažo raudona spalva, prakaitas išvagoja visus kūno vingius, o kulkos kaip slibino ugnies liežuviai pasipila iš vamzdžio, atrodytų, su nauja, dar didesne jėga.