žolynai brendant
raiko ryto tylą
kažkur rūke įklimpus karvė
šoną alksnin
trina

kamanės miršta
prieskilviuos
be garso geluonys
susminga
baltuos ligos varpeliuos
koplystulpiai išdygsta

sudilgčioja
išvargęs kūnas
tik gal nuo dilgėlinės
delnuos atsiveria
miškų gelmė
o ten sūpynės

kur pirmąkart išmynėm
ryškią ribą
tarp čia
ir ten
kur melsvos lūpos
susitinka

tenai
dabar
nėra liepsnos
tik smilkalai
medinėj lovoj
baltais lavonais virtę