Procedūriniam kabinete nebuvo šalta, bet Žana drebėjo lyg drebulės lapelis vėjo purtomas. Ją pasodino ant aukštos kėdės, užrišo, baltą, gumuotą prijuostę. Įėjo kita sesutė, nešina dar didesniu švirkštu, negu tas, kuriuo gąsdindavo nenorinčius valgyti. Užsimovė gumines pirštines, iš blizgančio indo išsiėmė ilgą guminę žarnelę ir paliepė Žanai:
–Išsižiok plačiai, kiek tik gali iškišk liežuvį ir giliai kvėpuok. Kai įkišiu žarnelę, stenkis sulaikyti vėmimą ir giliai kvėpuok. Aš viską padarysiu greitai, nespėsi nė iki dvidešimties suskaičiuoti.
Žana stengėsi viską daryti, kaip sakė seselė, bet niekaip negalėjo sulaikyti vėmulio. Kiek seselė sukišdavo žarnelės, tiek mergaitė ją išvemdavo. Bandė daug kartų, bet vis nepavykdavo. Taip joms bevargstant, atėjo daktarė ir patarė žarnelę įvesti pro nosį. Dabar viskas ėjosi kur kas geriau. Žana žiaukčiojo, bet tuščiai. Žarnelė slydo gilyn lyg niekur nieko. Seselė pagyrė Žaną ir paprašė giliai kvėpuoti. Kol Žana stengėsi giliai įkvėpti, seselė mikliai įstatė į žarnelę švirkštą, pilną vandens, ir visą jo turinį sušvirkštė į skrandį.
– O dabar, mieloji,  susivemk. Dabar vemk.
Antrą kartą kartoti nereikėjo. Vos tik mergaitė truputį atsipalaidavo, skrandis pats susitraukė, ir vanduo per žarnelę plūstelėjo į keistos formos butelį, o kartu su juo ir žarnelė išslydo laukan. Seselė nušluostė Žanai veidą, o slaugutė padėjo persivilkti švariais marškinėliais.
– Sėkmės tau, šaunuole. Dabar jau gali valgyti ir gerti. Ryt iš ryto vėl nieko nevalgyk ir negerk. Kartosim tyrimus.
Žana nusiminusi grįžo palaton. Mergaitės jau buvo nusipraususios ir susišukavusios. Kai kurios dar klojosi lovas. Visos žvelgė į ją su užuojauta. Žana nepakėlė galvos, nepažvelgė nė į vieną iš jų. Greitai šmurkštelėjo po antklode ir užsiklojo aklinai.  Nė plyšelio neliko. Galvoje pulsavo tik viena mintis: kaip ištverti? Ryt vėl tokios pat kančios... Taip norisi gyventi, baisu mirti dar neužaugusiai, bet tie tyrimai... ašaros upeliais tekėjo iš akių ir gėrėsi į pagalvę.   Pajuto, kaip kažkas priėjo ir truputėlį pakėlė apklotą.
–Žana, neužsiklok taip aklinai – uždusi. Kitą kartą bus lengviau. Man tai pirmąjį kartą buvo baisiausiai. O paskui kas kart vis lengviau.
–Ar daug kartų taip darys? – Netikėtai iš po apkloto pasirodė užverktas Žanos veidas.  Danutė net loštelėjo iš netikėtumo.
– Keturis kartus. Du kartus žarną kiša į skrandį, du kartus į plaučius. Kai į plaučius kiša, tai per nosį. Tada labai dusina, bet viskas vyksta labai greit.
– O šiandien kur kišo?
– Kad davė gert vandens, tai į skrandį kišo. Į skrandį kiša per burną.
– Aš labai vėmiau. Negalėjo per burną įkišti. Kišo per nosį. Labai bjauru. Dar kartą neištversiu.
– Viskas bus gerai. Matysi. Kitus kartus jau žinosi, kaip reikia elgtis, tai nebebus taip baisu.
– Bus dar baisiau. Aš labai bijau.
– Vis tiek reikės ištverti. Dabar kelkis. Greit pusryčiai, o paskui ateis mokytojai, bus pamokėlės. Kelkis. Aš tau paklosiu lovą. Tu pažiūrėk, kaip čia reik kloti lovas. Ir ne miego metu, negalima ant lovų sėdėti. Reikės čia ilgai gyventi.
– O tu jau ilgai čia esi?
– Trys savaitės.
– Nesakė kiek reikės būti?.. Gydytis...
– Ne. Apie tai niekam nesako. Kas pasveiksta, po trijų mėnesių išleidžia namo, bet daugelis būna ilgiau...
– Vaikai, prie stalo! Pusryčiai! – Pravėrusi duris, šūktelėjo seselė.  
Žana greit susišukavo ir abi su Danute išėjo iš palatos. Labai nesinorėjo valgyti, bet taip stipriai norėjosi pasveikti, Kad šiek tiek pasistengusi, lėkštę ištuštino. Diena slinko labai lėtai. Nedomino nei pamokėlės, nei žaidimai. Niekas. Jautėsi lyg baisiam, nesibaigiančiam sapne ir su nerimu laukė rytdienos tyrimų. Atėjo rytas ir dar vienas rytas. Lėtai lėtai slinko laikas. Danutė nė žingsnio nesitraukė nuo Žanos. Vis pasakojo, guodė, traukė į žaidimus, bet Žana viskam buvo abejinga. Visą naktį prieš paskutinį tyrimą sapnavo košmarus. Pabudo labai anksti ir nebepajėgė daugiau užmigti. Prieš akis slinko ankstesnių siaubingų rytų vaizdiniai. Ilgai gulėjo užmerktomis akimis, klausėsi mašinų ūžesio gatvėje ir pėsčiųjų žingsnių bilsnojimo į šaligatvio plyteles. Galiausiai neištvėrė, pakilo iš patalo ir pirštų galais nukiceno prie lango. Alkūnėmis pasirėmusi palangės, stebėjo žibintų apšviestą gatvę, praeivius, kurie, matyt, vieni po naktinės pamainos skubėjo namo, o kiti, atvirkščiai, žingsniavo į darbą. Kažin ką atiduotų, kad galėtų grįžti namo, gulėti savo lovoj... O čia?.. Šiandien paskutinis rytas, paskutinis siaubo rytas.  Bet noras kur nors pasislėpti ir nors pusvalandžiui atitolinti kančią buvo toks didelis, kad Žana jau ėmė dairytis, po kuria lova šmurkštelėti. Tuoj susigėdo tos minties. Negi ji mažytė? Taip nė galvoti negalima. Reikia sveikti. Reikia , reikia, reikia...
Atėjusi į palatą seselė, nedegė šviesos, tiesiai priėjo prie Žanos lovos ir neradusi mergaitės joje, nustebusi apsidairė. Žana stovėjo prie lango ir ramiai laukė, kol seselė paėmė ją už rankos ir nusivedė. Užsivėrus durims, Danutė išlipo iš lovos ir atsistojo prie lango toje pačioje vietoje, kur stovėjo Žana.  Basomis kojomis pajautė grindų  šilumą, likusią nuo Žanos kojų. Pasirėmė ant palangės ir žvelgė į vos vos brėkštantį dangų.
Seselė, daranti tyrimus buvo kita, nematyta, pikta. Ji nepakalbino Žanos. Pasiruošė įrankius, ir priėjusi grubiai atlošė mergaitės galvą. Nuo ankstesnių tyrimų nosis buvo sutinusi, Žana vos prakvėpavo. Žarnelė niekaip nepralindo. Seselė pabandė prakišti pro kitą nosies šnervę, o pirmojoje, jau kaupėsi kraujas. Apčiii.... Prasiveržė raudoni kraujo purslai kartu su čiauduliu ir gausiai aptėškė baltą seselės chalatą. Žana išsigando, užsimerkė „kas dabar bus?“ Apčiii... nugriaudėjo antras sprogimas, išvalydamas  nosies ertmę, tik dabar raudonus purslus spėjo sugauti mergaitės delnai, ir pro tarpupirščius nutekėjo kraujo srovelės. Pokštelėjo antausis, kurį palydėjo piktas balsas:
– Liaukis kartą, bjauri mergiūkšte. Visiem lengvai padarau, o tu čia tragedijas taisai! – Seselė staigiai atlošė Žanos galvą ir jėga pramurdė žarnelę pro sveikesniąją nosies landą. Nosį lyg ugnim nudegino, bet jinai kentė, stipriai užsimerkusi, tik ašaros nevalingai veržėsi pro suspaustas blakstienas. Seselė greit baigė darbą ir padavė marlės gabalėlį:
– Nusivalyk ir gali eiti.
Į palatą Žana grįžo išsiterliojusi krauju. Išsigandusios mergaitės nedrįso prieiti, tik spoksojo išplėtusios akis ir nežinojo ką daryti, nei ką sakyti. Galiausiai Danutė išbėgo pro duris ir netrukus atėjo kartu su slaugute, nešinos švariais baltiniais. Švelniai kalbindama verkiančią mergaitę, slaugytė švariai  nušluostė kraują šlapiu rankšluosčiu ir pervilkusi švariais rūbeliais, užklojo apklotu:
– Pagulėk truputį. Dar yra laiko iki pusryčių.
– Neisiu valgyti. Niekada nebeisiu. Noriu numirti. – Sušnibždėjo dar labiau užsitraukdama apklotą, bet slaugytė išgirdo. Ji ženklais parodė mergaitėms išeiti iš palatos, tegu Žana paguli viena, nusiramina.
Atėjus pusryčių metui, Danutė, tyliai įslinko palaton. Žana miegojo susirietusi į kamuoliuką, antklodę numetusi ant grindų. Danutė ją užklojo, dar kiek pažiūrėjo į miegančią draugę ir nuėjo pas seselę:
– Sesut, Žana taip saldžiai miega, gaila žadinti.
– Ir nežadink, tegu pamiega. Jos pusrytėlius pasidėsiu savo kambarėly, kai pabus, pašildysiu ir pavalgys.
Gydytoja jau linkėjo skaniai pavalgyti, tad Danutė skubiai šmurkštelėjo į savo vietą prie stalo ir ėmė valgyti. Po pusryčių jinai pasistatė kėdę prie palatos durų ir ten sėdėdama nieko neleido vidun, kad neprižadintų Žanos.