Išrenk mane taip drąsiai, kaip mokėjai,
O aš nepaprašysiu subtilumo
Net jei kadais nuraudusi suglumo
Jaunystė virpanti, dabar – raiša šokėja

Nuplėšk kažką dar panašaus į rūbą
Abu žinosim – nei sparnų nei stigmų,
Nei pirmo atsargaus prasidėjimo,
Nei išrišimo jokio niekada nebuvo

Pridenk mane giliom rievėm kamieno
O aš pamiršiu kaip nuo karščio veržia
Jau vystanti žievė jaunučio beržo
Kaip veržiam, apsimetę vienadieniais

Nuvilk mane – mokėdavai nuvilti
Nuvilk nuo savo patalo ir kūno
Net lengvumu tavy daugiau te nebebūnu
Tik kur buvau, ten įsegiau po širdį

Išrenk mane iš beprotybės šliuzų –
Tau nebuvau nei burlaiviu nei locmanu...
Išrenk (tegu, nuo skersvėjų dar kosėju)
Iki tiesos, kad niekada nebuvo Mūsų