Žemei
Kas tau leis atsipūst, jei sėklelė, į glėbį įkritus,
Godžiai siekia išbrinkusios tavo krūties,
Jei pirštukai šaknų reikliai žnaibo tave iki ryto -
Gyvastis be sapnų iki pumpuro turi tekėt.
Pasiūruok, pasūpuok šimtažiedį budėjimo grožį
Gale lauko linų, lubinų, dobilų.
Tai rasa, ne skrynia spindulių prikrauta, atsivožė,
Likt po pilku lukštu, be jokios abejonės, vėlu.
Kas tau leis atsikvėpt - žolėje ridinėjasi vaisiai,
Iš aukštybių žvaigždė krinta mėgautis jaunu vynu.
Virpa oras tyloj. Nuo derėjimo pastangų kaitus
Tu pamokai mane, ar teisingai, vertai gyvenu.
Prisiderint bandau prie ritmingai pulsuojančių syvų,
Kad su pilna kraite rudenėjant pasiekčiau namus.
Glostau pilkus grumstus - lyg kiekvienas iš jų būtų gyvas.
Juk budėsi tu vėl ir bus miegas žiemos neramus.