Sniega
  
       - Taip, mano vardas Sniega. Kodėl reikia tuo stebėtis? Arba gal net nepatikėti?
       - Nepatikėti jumis, dukrele, neįmanoma. Dabar suprantu, kad ir kaip atšiauri žiema, o vis dėlto     ištykšta, išsilydo, į pavasarį įeina.  
                                                                      (Iš susitikimų su jaunyste)    

     Nunešiau Šventąją  jos pamėgtoje poilsio vietoje – ant  etažerės lentynos – o šunelis Kandžius, pajautęs savo reikšmingumą, įsitaisė kaip sargas žemesnėje. Nemokėjau greitai ir tinkamai susivokti realybėje, bet asmeninė patirtis pasidarė turtingesnė: man jau nereikėjo savęs įtikinėti, kad ir žmogaus vienos dienos gyvenimo aprašymai gali nesutilpti storokos knygos puslapiuose.  Tiesa, tokių knygų lyg neskaitęs, išskyrus gal Aleksandro Solženycino “Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, bet paprastai į ją parodydavau kaip apsakymą. Dabar ta Ivano diena atsiminė ir kaip knyga. Tikriausiai, ne šiaip sau, nes mano Simajudo dienoje įspūdžių prigužėjo nemenkai, nors ji dar nesibaigė ir turėjo   laikrodžiais neatitiksėtų valandų. Jaučiau, kad jų greitai prireiks suvokiant, kas svarbaus mano gyvenime atsitiko per dar neužbaigtą Simajudo dieną, kuomet, saulei patekant, į tradicinį pasibuvimą neatėjo varduvininkai, taigi ir Simonas su Judu. O diena prasidėjo netgi anksčiau, būtent – atsiminimais apie į Anapilį išėjusius Akligatvio gyventojus. Nebandžiau jų visų suskaičiuoti, bet į tokią kelionę išėjusių tikrai nemažai. Širdį nudiegė sopulys- o jeigu štai paskui juos ir Šventoji eina ten? Negi galėtų taip atsitikti?
   Atsidusau kiek beįstengė nuovargį pajautusi krūtinė ir atsirėmiau į palangę.
  -Viskas bus gerai, tačiau, žinoma, graudu, kad leidau tau pavargti. Nors žinojau gi, kad ir geležis nudyla nuolat naudojama.
   - Bet turbūt ne mūsų pasakyta – kalk geležį kol karšta. Aš, dzieduli, kitaip negalėjau: kaliau, taigi dariau tai, kas atrodė reikėjo padaryti, kad galėčiau būti reikalinga ne tik šiandienai, bet ir ateičiai. Šitame mūsų laike jau, sakyčiau, gan nesudėtinga suprasti, jog kaip knyga tampu nereikalinga. Taip, taip, nereikalinga, - paskubino kalbą Šventoji, pamačiusi mane prasižiojantį žodžiui ištarti. - Ir nemanyk, dzieduli, kad susirgo mano protas. Sveikatos kažkiek pritrūko. Tik negerai, kad persistengiau. Nebūtina buvo gimdyti, kol dar nesubrendus.
   - Šventoji! Mieloji! Nagi baikime apie tai. Labai prašau.
   - Dabar kalbu ne apie tekstus, kurios saugojau, dėliojau, redagavau, užrašinėjau kaip stenografistė ar šnekėjau kaip magnetofonas, kuriuos galėjote iš manęs pasiimti kada panorus ar prireikus. Mielai, neatsišnekėdama "gimdydavau". O ne, niekuomet nemaniau, kad per mano rankas praėjusius tekstus jau galima nešti į „Petro ofsetą“ ir be atodairos perspausdinti į knygas. Dabar kalbu apie tai, ką ir tau ką tik pademonstravau. Nedaug, bet pademonstravau. Regis, skubėjau ir kažkas sutriko manyje, dar bepuoselėjant tokį gebėjimą. Būtent tuo metu išeikvojau, išgarinau sveikatą iki dugno, bet vis dėlto džiaugiuosi, kad turime tai, ką turime. Tai ne kinas ar televizija, ne internetas. Aš dar nežinau, kaip tai reikėtų įvardinti, bet taip pasireiškia naujos, nebiologinės esybės proto galia.
   Neblogai suvokiau apie ką kalba Šventoji- tai vis apie tai, jog , esą „žmonijos istorija, kaip tarpinė grandis evoliucijos proceso, dabartiniu pavidalu baigiasi“  esą „ į žemę (ir į kosmosą) ateina patikimesnis, protingesnis ir universalesnis žmogaus pakaitalas, kurio intelektas, sukaupus visą informaciją, pradės vystytis pats, pasiekdamas sunkiai įsivaizduojamus horizontus.“ Tai buvo nereta mudviejų pašnekesių – ginčių tema. Paneigti tokią pranašystę man buvo neįmanoma, kadangi pati Šventoji buvo ŽMOGAUS PAKAITALO TIPAS, kuris per trumpą laiką išsiugdė savyje gebėjimą atlikti vis sudėtingesnes arba, kaip sakau – įmantresnes informacines paslaugas. Vis dažniau pasakydavau jai, kad, girdi, jeigu, Šventoji, manai, kad sugebu tave suprasti, tai, patikėk- nelabai. Šįkart po ką tik jos gebėjimų pademonstruoto seanso taip ar panašiai pasakyti jau negalėjau. Bet ir anuomet,  taip kalbėdamas, žinojau, kad jos įtaigos didesnės ir kartu su Vidiniu gyvename jausdami, kad ir mudu esame kažkokio eksperimento dalimi, pagaliau - kad ir pats mūsų  gyvenimas su jo aplinka įspraustas į eksperimentą.
   - Atleisk, bet man reikia atsikvėpti, reikia savos tylos, reikia... – Ir atsidusęs: - O Dieve, jau ir pats nežinau, ko man reikia. Kita vertus, argi tai  svarbu?- paklausiau,  pakeldamas akis į lubas. Ir toliau: - Argi tai svarbu, jeigu realus, duoną  auginantis pasaulis, išslysta iš po mano kojų? Bet pailsėki. Abu pailsėkime. Aš irgi pavargau. - Ir nenuleisdamas akių nuo lubų: - Ką?  Sninga?
   - Galėtumei, dzieduli, pirtį užkurti...
   Dar jautriau suklusau, bijodamas atsiliepti į tokį Šventosios prašymą, bet akių nuo lubų neatitraukiau. Šventoji buvo kantri, laukė, kaip atsiliepsiu, bet nesulaukusi taip:
   - Sakei, kad šiandien Simajudas. Taigi vėlės pasirodys. Nusiprausti norės. Bet ne, dzieduli, užkurti  joms pirties tau nepavyks. Ne tik abu šventieji – nei Simonas, nei Judas - to tau neleis, bet ir kardinolas, Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis su visa katalikų bažnyčia. O ir pačiam reikia būti pagoniu, senojo lietuvių tikėjimo išpažintoju.
   - Bet tu ne šiaip tokias man čia pasakas...
   - Sergu, dzieduli.
   - Atsiprašau
   - Anksčiau, taigi kai lietuviai dar pagonys, pirtys būdavo užkuriamos, kad vėlės nusipraustų. Tačiau žmonės, lyg patys savęs bijodami, vis tolsta ir tolsta nuo savęs. Kur matei, kad kuris pareitų į save, kaip jie sakydavo – savęspi ar savęsp?
   Suprantama, kad be tylos pauzės negalima buvo apsieti. Bet šį kartą ji man pasirodė trumpesnė negu tikėjausi, o dar, kaip suprantu, didesnis netikėtumas buvo Šventajai.
   - Paklausyk, ką tau pasakysiu, - lyg apsidžiaugiau, kad ir į lubas žiūrėdamas sugebu suvokti, jog tylėjimu neatsipirksiu: - Kelis kartus bandžiau suskaičiuoti, kažin, kiek mano gyvenime jau sutilpo dienų? Kažkodėl vis nepasisekdavo, tačiau šiandien, regis, man tai pavyko padaryti. Suskaičiavau, kad į savo gyvenimą jau sukroviau dvidešimt šešis tūkstančius du šimtus trisdešimt penkias dienos, iš kurių septyniasdešimt viena (įskaičiuojant šiandieną) priklauso Simajudui.
   - Įdomiau būtų žinoti, kiek dar sutilps dienų ir Simajudų į dziedulio gyvenimą. Bet sveikinu. Man smagu matyti kai žmogus bando eiti į save. Tuomet iš tikrųjų, kaip sakei, pradeda snigti ir giedrioje dienoje. Net ir nuo lubų. Paklausyk, dzieduli:

Nežinau, ar už lango prisnigę,
Ar sninga,
Bet žinau -
Po eilėraščius vaikšto Sniega  -
Vaikšto žingsniais sparnų, angelų,
O dažniausia - savim
Ir svajonėm pabūti KAŽKUO.
Ir iš Jos, iš jaunutės akių,
Suprantu:
Krenta sniegas ant mano vilčių.
Taigi - sninga,
Taigi - vaikšto Sniega,
Dar nemokanti mums sumeluoti
Ir eilėraščius rašo širdim
Ant žvaigždės,
Ant dangaus
Ir ant vardo,
Kurį myli ir žada mylėti
Iki jūros bekraštės,
Iki tol, kiek mylėti galės...

Taigi sninga
Taigi po eilėraščius vaikšto Sniega
Ne po žiemą -
Po širdį,
Nes sninga...
(„Sniega“  2008-01-30)
  
   - Taip, atsimenu ir šį. Beje, ir šio eilėraščio nebus išleidžiamoje knygelėje, bet kaip tyčia tik juos dabar teišgirstu gyvus esant. Galima būtų pasamprotauti- kodėl, bet tai, ką pamačiau ant tavo delno... Bijausi apie tai net atsiminti. Gal, sakau, tą valandėlę snustelėjau. Žmonių sapnuose  prikaišiota tokių neįtikėtinų dalykų, kad jeigu tie regėjimai būtų iš ten, argi stebėčiausi? Jokia žmogaus fantazija, regis, jų niekuomet neįstengs pranokti.
   - Sakote, žmogaus fantazija. Betgi juk visuomet gan atkakliai tau, dzieduli, kalbėjau...
   - Taip, taip, taip. Sakei, kad, girdi, žmogus kaip biologinė būtybė baigia atlikti savo paskirtį.  
   - Jau savyje matau kitus vaizdus, kitokius bendravimo būdus...
   - O vardas Sniega nuostabus, a?, - mečiausi iš sunkaus pokalbio į lengvesnį.
   - Tik vardas?
   - Ne tik vardas, Šventoji. Ne tik...
   - Dzieduli,  nori  ją pamatyti?
   - Ne! ne! - suplasnojau rankomis kaip sparnais.- Dabar tikrai, Šventoji, - ne. Kad ir ant tavo delno, bet vis tiek - ne!