Teismo salė


TEISĖJAS. Stot! Teismas eina.
KALTINAMASIS. Bet tamsta, koks čia teismas? Nei kaltinamųjų (bene tik aš būsiu), nei advokato, nei prokuroro – nieko nėra!
TEISĖJAS. Už nepagarbą teismui jums, pilieti, bus atseikėta, tikėkite mano žodžiu.
KALTINAMASIS. Bet tamsta, argi taip galima? Aš, žinoma, atsiprašau už pernelyg familiarią kalbą, bet tamsta, juk daugiau nėra į ką kreiptis.
TEISĖJAS. Jūs mane ar tik ne už kvailį laikote?
KALTINAMASIS. Kaip už kvailį, tamsta? Prisiekiu, kad ne! Teismo salėje? Šitaip?.. Ne.. Jūs jau man tik priekaištų tokių nedarykite.
TEISĖJAS. O jums, savo ruožtu, derėtų pagarbiau į mane kreiptis. (Nuliūdęs) Vis tamsta ir tamsta... (Valdingai) Teisėjas aš!
KALTINAMASIS. Aš, tams... Aš, pone teisėjau, gerai išmanau, kad jūs esate ne kas kitas, kaip teisėjas. Nemanykit, kad teismo tvarkos aš nežinau.
TEISĖJAS (nustebęs). Bet kurgi visi?
KALTINAMASIS. Jums gal mano žodis ir neįdomus bus, bet turiu pasakyti, kad nežinau. Ne tiek, kad nežinau, bet išsitarti būtų nemandagu.
TEISĖJAS. Jūs esat baudžiamas, pilieti, ir prašau, ne prašau, o liepiu, įsakau, reikalauju pasakyti.
KALTINAMASIS. Na advokatas tai nežinau kur. Prokuroras irgi. O va kaltinamieji tiedu neūžaugos užgėrė.
TEISĖJAS (netikėdamas). Kaip tai – užgėrė? Gal jūs negerbiate tėvynės!
KALTINAMASIS. Na, taip sakant, jie prieš procesą, sako, labai stresas ima, tai paimė ir užgėrė. Degtinaitės gardžios sakė turį... skilandžiuko... sūriuko, pone teisėjau.
TEISĖJAS. O jūs kaip? Jūs atseit nė lašo? (Patenkintas) Gerai!
KALTINAMASIS. Bet, pone teisėjau, kas čia, klausykit, gero? Mane teisti turi, o va nieko nėra (rodo į tuščią salę).
TEISĖJAS. Aš jus teisiu. Nejaugi nesupratote išsyk?
KALTINAMASIS. Aš taip ir maniau, teisėjau, bet, žinot, kai nieko nėra, dar pagalvojau, kad neįmanoma...
TEISĖJAS. Stokis ir eik! Ir žiūrėkit, kad būtumėt čionais po penkių minučių. Darom pertrauką.


Po pertraukos grįžta teisėjas ir kaltinamasis

TEISĖJAS. Na, jau kalbėsit?
KALTINAMASIS. Aš, tams... Aš, pone teisėjau, kalbėjau juk ir prieš tai.
TEISĖJAS (grubiai). Apie reikalą!
KALTINAMASIS. Na, matot, aš čia kaip ir mažiausiai kaltas… (pauzė). Sunku savo nuodėmes išpažinti, oi sunku... (Atsidūsėjęs)  Tie vagys pridarė man rūpesčių!
TEISĖJAS (šaltai). Tęskit.
KALTINAMASIS. Aš nieko nepadariau.
TEISĖJAS. Kaip tai – nieko? Jūs teisiamas, vadinasi, ne už dyką buvimą.
KALTINAMASIS. Pone teisėjau, nenoriu pasirodyti pataikūniškas, bet jūs kaip strėlė į taikinį.. apibūdinote mano padėtį..
TEISĖJAS. Vadinasi, galima laikyti jus dykūnu? Puiku! Nuteisime ir už tai.
KALTINAMASIS. Bet aš nekaltas, pone teisėjau. Prisiekiu.
TEISĖJAS. Pagal jus tai kaltų dykūnų nebūna. O be to, jūs ne tik dėl to teisiamas.
KALTINAMASIS. Už ką dar, pone teisėjau, gal galima būtų žinoti?
TEISĖJAS. Tai aš jus prašiau prisipažinimo, pilieti. Gerai... Nenorit prisipažinti – nereikia. Bausmė bus dvigubai.
KALTINAMASIS. Tačiau už ką? Prašau, pone, pasakykit. Nori gi žmogus žinoti, kaip likimas sprendžiamas.
TEISĖJAS. Rodykit daugiau pagarbos! Nenorit pasisakyti – nereikia. Kaip sakiau. (Pasiima bylą nuo stalo) O dabar galima ir pažiūrėti, už ką jūs teisiamas. (Vartydamas) Ajajai!
KALTINAMASIS (sumišęs). Kas, pone teisėjau?
TEISĖJAS (negalėdamas patikėti). Iš tiesų – nekaltas!
KALTINAMASIS. Tai iš kur, pone tamsta teisėjau, pas jus mano byla?

Tyla