Veltui stengiuos – žodyne trūksta žodžių
Išreikšt jausmams ir džiugesiui širdies,
Kai rytmetį anksti jaunam miške sustojus
Atrodo – po skliautu bažnyčioje jauties.

Prabudę paukščiai plėšo vėsią tylą,
Pirmieji spinduliai aukštas egles bučiuoja,
Tegul, tegul jos po nakties sušyla,
Kol vėjas miega, kol debesis sapnuoja.

Tik drebulei baugu, kažko vis virpa,
Gal drovisi berželio, juk dar beveik nuoga.
Pavasaris išaudė lengvutį žalsvą šilką,
Tiktai pro jį matyt išbalusi šaka.

Kažkur pasislėpė žibučių žydros akys,
Užtai žolė, rasoti krūmai suvešėjo.
Maža balta gėlė prasiskleidė prie tako,
Kaip ją vadint, gal žino tas, kas sėjo.

Gal būčiau taip stovėjęs ir tylėjęs,
Jei ne gegutės toks skardus – ku kū!
Šiais metais jos dar nebuvau girdėjęs.
Kur pinigai? O pinigų nė cento neturiu.

Na ir tegul. Kam gi miške jų reikia,
Lakštingalos čia čiulba dar dykai.
Prieš ryto valandą, gražiausią metų laiką,
Didžiausi turtai kartais tik niekai.