Čaižus kirtiklio garsas.
- Puikiai, - apsidžiaugiau nudirbtu darbu.
- Nesuprantu, kodėl tau būtent dabar prireikė išvalytį ginklą? – vartydamas akis stebisi.
- Nesijaudink, geriau paduok naują apkabą, - ryžtingu mostu ištiesiu dešinę ranką.
- Gaudyk. - mesteli, - Priešpaskutinė: geriau nešaudyk pro šalį.
- O neutroninio užtaiso galvučių dar turime?
- Jau nebe, pas tave paskutinė.
- Tai velnias. Tikiuosi, vyrukai gretimuose apkasuose jų dar turi, - tarsi raminu save.
Žinojau, kad su viena galvute ne kažin ką nuveiksi. Tuo labiau, kai numanėme, kad priešas yra sutelkęs gausias pajėgas. Niekas to tiksliai nežinojom. Na, bent jau vadai mums to nesakė, bet nesame fronte naujokai – po tokių stiprių apšaudymų ir parengiamųjų, greičiau žvalgybinių, puolimų, gero nelauk. Gerai, kad su Jakštu giliai įsikasėme savo apkase. Kareivių apkasai: olos, urvai, guoliai (įvairiai mes juos vadiname) yra didžiausias patogumas, kokį čia galime gauti. Tai mūsų laikinieji būstai, tik gaila, kad nekilnojami: persikraustęs į naują vietą turi vėl rausti žemę kaip koks kurmis. Gerai, kad bent ne žiema – vis šilčiau, o ir žemė neįšalus, lengviau kapstytis. Ne veltui sako „Mano namai – mano tvirtovė“. Taip ir mes, fronto kariai, kas kaip įmanydamas bandome kuo geriau įsirengti savo laikinus būstus, nes mūšio metu tai tikriausiai saugiausia vieta Žemėje. Nuo apkaso įrengimo priklauso ir jo „gyventojų“ gyvybė. Per apšaudymus čia verda tikra sumaištis. Niekada nemaniau, kad dar būdamas gyvas, patirsiu pragarą Žemėje. Turbūt po to, ką čia išgyvenome, ir pragaro liepsnos būtų mielos. Per apšaudymus baisu. Kurtinantis garsas taip užgožia ausis, jog atrodo, kad būgneliai jau seniai turėjo būt sprogę, bet vis tiek girdi visą tą siaubą. Tarsi ausys būtų nereikalinga kūno dalis, o kurtinantį garsą justum visu kūnu: kiekvienu dar gyvu odos lopinėliu, kiekvienu styrančiu plaukeliu. Apie žemes net nekalbu – su jomis jau apsipratome. Po kiekvieno apšaudymo jų pilna visur: tiek priversta į apkasą, tiek ir prižerta po apykakle. Batai - ir tie papilnėja. Nesuprantu, kaip pėda sugeba susitraukti ir užleisti savo gyvybinę erdvę žemėms: atrodytų ten taip ankšta, kad nė mažojo piršto neįkištum, o va žemes mielai priima į vidų. Burnoje irgi ne ką geriau: tiek „prisiragavom“, kad juokaujam, jog priešai mums papildomus davinius dalina. Būtų gerai, jei tik būtų skanesni ir šiltesni, o dabar būni priverstas spjaudytis kaip kupranugaris. Nors čia, fronte, ir normalesnio maisto gaunant, dažnai žemės tarp dantų grikši. Svarstau, gal jų specialiai įdeda, kad „maistingiau“ būtų. Susidaro įspūdis, kad tiek priešų, tiek savų esame pratinami apsiprasti su žeme, po kuria atgula tie, kurie krito. Pats apkasas kaip kapas, nors fronte niekas jo taip nevadina. Nedrąsu tikriausiai. Suprantama – niekas nenori mirti, nors kiekvienas apie tai bent kartą čia būdamas turėjo pagalvoti, bet garsiai nekalba. O kam gi? Mirtis ir taip ateina neprašyta – ji kasdien mus stebi ir nekviesta lanko. Žūtum savo apkase, tereiktų užversti žemėmis, pastatyti kryželį ir „Štai anūkėliai – čia jūsų senelis palaidotas“. Bent jau tiek gerai,  o kiek gi kapų be jokių žymenų. Galės archeologai ar kaimo šunys po karo kasinėti, daryti stulbinančius „atradimus“. Gal net vaikų žaidimų aikšteles virš nepažymėtų karių kapų statys. Vaikas vis tiek nesuprastų, jei net kokią skeleto dalį iškastų. Atneštų laimingas mamai parodyti „Mama, mama, žiūrėk, ką radau“,  o ta siaubo perkreiptu veidu žiūrėtų ir negalėtų atsistebėti. Koks ironiškas tas gyvenimas. Negali žinoti, kur tavo kaulai atsidurs. Gal jie žmogui tam ir reikalingi, kad po mirties, sudūlijus kūnui, būtų, kitiems ką veikti su jais? Be kaulų juk nebūtų ir archeologijos. Kaulai yra gerai – jie skatina mokslą. Kad ir dabar krūva kovos draugų ilsisi ramybėje po žeme, o pragaras čia, virš jų, ir toliau kunkuliuoja kaip piktas puodas virš ugnies. Įdomu, kur baisiau: fronte ar po žeme. Kirminų, pasiryžusių tave sugraužti, visur pilna.