Tachikardija nuojautų tvinkčioja, kyla tribūnos
Neužgimęs, tarp gerklų nusibaigia – „skelbkit falšstartą!”
Pasišiaušia sekundės – užpjudymo laukiantys šunys
Prasižengusi jausmo steroidais, keliuosi dar kartą
Tau žiūrėt į akis
Tarsi nieko daugiau negalėčiau,
Prisivogus jėgų, išstebėti kaip viskas pasibaigia.
Tirpsta sunkūs vokai kai tik dėsniai nakties prisiliečia
Kai tik kekšės – silpnybės patikrinto amato imasi.

Nesuvokiamai tolimas tu, lyg nesiektos viršūnės
Nepažįstamai tikinti aš, lyg pralošt neišmokusi
Taip nemokšiškai tavo artumą matavusi jūrmylėm,
Suprantu, kad mergaitiškas kūnas man tampa ankštoku

Pasaitėlis nerimstančios laimės išsprūsta iš rankų
Šauk nešaukus dabar – per atsainiai jaunutę jaukinom.
Dar suspėju grąžint pasiskolintus svetimus langus,
Dar suspėju netapt vagimi, jų drąsos negrąžinus
Tau žiūrėt į akis,
Įtikėjus nežemiškom galiom,
Nežinia kas kurį, neatspėt – nubaidys ar užglostys.
Nesibaimink, kad neregio raiščio nuplėšti negalima –
Juk  tave, užminuotus takus jau išbandžius, veduosi...