Pakorus  rytdieną ant savanaudžio skardžio
Aš stipriai užmerktom akim
Į vazą rožės nepamerksiu,
Gyvensiu tik viena naktim.

Basparniais liepos lapais nekvėpuosiu,
Kad antrą kart skausmu negrįščiau.
Krauju apsunkusias rankas nuleisiu,
Priklaupsiu, kad nepasiklysčiau.

Pakoriau rytdieną, bet kaip beprotė,
Kiekvieną vakarą jos laukiu tyliai.
Nenoriu tik naktim sapnuoti,
Ką palikau, bet vis dar myliu...