Vidurnakčio tyloj vyšnia prabilo,
Lyg atsaką į dangų keldama.
Trapus baltumas skverbėsi į tylą, –
Skambėjo jos melodija pirma.      

Naktis nuščiuvo, net žvaigždynai klausės,        
Kai nuvilnijo ta daina skambi.    
Aplodismentų jai pažėriau gausiai.                  
Žiedų melodijos ir tu klausyk.

Atskridus vasarai – aidai netolo, –          
Nepašykštėta saulės ir gėlių...            
Ruduo išbraidžiojo grėbliais atolą,                      
Šermukšniai uogas barstė takeliu.                    

Ateis žiema ir vėl daina kartosis. –
Mojuos vyšnia šerkšnotu varpeliu,        
O aš ilgėsiuos tos dainos – pirmosios,                  
Kurios lig šiol pamiršti negaliu.