mano grįžtamoji, mano sesė
bijūnus šaknimis jaučianti
prie trūkčiojančių žiedais oktavų
bemiegių naktų, kurias patiria moterys
pumpure pumpurus skleidžiančios.

tai buvo seniai, lyg prieš mėnesį
išpažinties žvakę varvinant
nuodėmės pirštams sugriebus sagas
ir įsiuvus – – –

ten kiekviena delnais upės vandenį semia
kol puodžius nužiedžia ąsotį
parduoda
– – – pagaliau jausis vėjas.

mano grįžtamoji, mano sesė
ji augo ten, kur vidurnaktis būtinas
veidrodžiai, kuriuos sudaužęs
iš naujo surinkti gali.

ten šokančios per atėjimus moterys
per naktinę likimišką tiesą
po stygų įtempimo
tokios pažeidžiamos – – –

mano grįžtamoji, mano sesė
rato vidury
apsupta ir nubudusi.