. Lietuva – Didvyrių Žemė!
Taip mes giedame seniai,
Bet iš tos didybės semia
Savo naudą tik velniai.
Maironis

Kadrilis ar polkutė?


Kas, kaimynai, kas nedraskėm
Gabalais Didvyrių Žemės...
Kas paverks ant tojo kapo,
Kur nedraskęs vėpla tapo?

Neatkandęs nuo Tėvynės
Liko litais neištinęs –
Tolėliau nuo iždo susęs,
Kai ten spietės mėšlo musės.

- Kas ten staugia – baigta, žuvo...
Niekur neprašaps Lietūva.
Jei kas tur su kuo, galvoja,
Kas bus ponas Lietuvoj!

Kultūra ir lietuvybė
Išvešėjo, nors jas gnybė.
Tarps toliau, nors lyderiai
Jų nesukirčiuos dorai.

Kas bus ponas – štai kas šventa!
Kam dirvužė išpurenta
Pranašų ir kankinių,
Ir maironių bei tumų.

Tai ne tam, kas gražbyliavo,
Demagogino, prigavo,
Žindo iždą kaip šuva,
Kai kraujavo Lietuva.

Ir ne šitam, kur kaimyną
Vergė, kvailino, sprogdino –
Šuniui šiam bernaut vieta
Mėšlinam peklos rate.

Ten ir Žodį sau pritaikęs,
Lindęs, maldžiai nusiteikęs,
Pats ant kuprio su našta
Pro skylutę dvasišką.

Ten – nukyšęs korumpatas!
Viksi sau, o suks jį matas,
Ne naujadarą, deja
Vinsantį Lietuvoje.

O vagis – bet pagalvojąs
Kol užsnūs, kaip šaliai klojas,
Lai ponauja! Bus tokių
Du ar trys, tai neklaiku.

Lai atkus, kas įsižeidęs
Gailis ilčių nesuleidęs,
Kam pelnyto kąsnio viso
Nieks ant iešmo nepakišo.

PONAS – bus kam kakton teko
Atremiant plikam ataką –
Po vikšrais, kur slibinų
Buvo girdytas švinu.

Tiktai šitaip yr teisinga.
Ne kitaip didvyriams sninga
Ne nuo metų, nuo kitų –
Dar nuo unijų laikų.

Apsimąstęs, Draugs gerasis,
Žvelgsi, kur kertelė rasis
Tarp ponukų spraustis TAU.
Juk didvyris tu, matau?

O jau tu matai – mirt verta
Už idėjas, mūsų kartą,
Už vertingus mūs Vadus!

Dar kaitri polkutė bus.

                   ***
                   Taip mąstyta, taip žadėjo.
                   Metų puskapis artėja,
                   Trupa, gimdos vėl tauta,
                   O lopšinė jai – vis ta.