Akmuo nukrito tiesiai į taikinį, paversdamas jį nuolaužomis. Denis triukšmingai įlūžo, lentgaliai pažiro į šalis. Dar visai neseniai užaštrintais kraštais skylės vietoje buvo šlapios lentos, nuplautos kruopštaus jungos Dovydo. Pro atsvėrusią skylę Grafas Lafinetas pamatė negyvus brolių kūnus. Priešininkų svaidytojai pasiekė savo tikslą.
Laivas visiškai nepasirengęs kovai. Barzdotasis katapultininkas Robertas Klauzas dar tik mėgino taisyti padėtį: šiaip ne taip nukreipė savo kerėplišką svaidyklę į laivą raudonomis burėmis, o pagalbininkams įsakynėjo paruošti sviedinius ir įtemti lynus.
- Pirmyn! Taikykit į tuos gyvulius, - pritarė grafas.
Netrukus  sviedinys švilpė į už kelių jardų plūduriuojantį burlaivį. Jame šurmuliuojantys, keiksmais besisvaidantys priešai pradėjo šaudyti iš lankų ir arbaletų. Iš ant bako pastatytos balistos švystelėjo nusmailinti kuolai. Laimė, kad beveik visi jie sukrito į vandenį, taip ir nepasiekę tikslo. Strėlės lėkė pro šalį.
Tuo tarpu Lafinetas ir jam talkinantys gynėjai pastebėjo į priešų laivo bortą atsitrenkusį  sunkiasvorį akmenį. Šis sėkmingai pramušė nemenką skylę, žiojinčią arti vaterlinijos. Priešininkai  plūdo keiksmais, grūmojo kumščiais arba rodė nepadorius gestus, dedikuotus Lafineto laivo įgulai.
- Aš žinojau, kad pataikysi, - džiūgavo grafas, įvertinęs taiklų katapultininko šūvį.
Senis Robertas nedelsė. Komandavo savo komandai, kad paskubėtų. Nerangi katapulta netrukus buvo parengta. Į raudonburį laivą lėkė dar vienas sviedinys...

- Gal laikas pabaigti? - suabejojo kadro sėkme režisieriaus padėjėjas Robinas Kortas. Tačiau juodaplaukis Lajonas Gilbertas susiėmęs akinius žvilgtelėjo į kolegą nepatikliu žvilgsniu:
- Tu ką? Nori sustabtyti tokį nuostabų vaizdą?
Vyriškis neslėpė nepasitenkinimo.
- Bet jūs pats sakėte, kad mūsų filmas privalo būti trumpas. O kur dar scena su vienuoliais? Mes niekaip visko nesutalpinsime, suprask...
Režisierius neketino tylomis nuryti karčią piliulę.
- Dabar mūsų projektas keičiasi. Beje, galime sukurti dvi  filmo versijas: trumpą, skirtą konkursui ir ilgą - kitai žiūrovų grupei.
- Ar suspėsim? - sunerimo pavaduotojas.
- Privalom suspėti, - tikino režisierius ir pašaukė operatorių.
- Ruoškis filmuoti panoraminį vaizdą...

Jūra buvo nepažįstama. Kapitonas Lafinetas stovėjo užu šturvalo. Neseniai jis paleido šturmaną, budėjusį pernakt. Vachta nepraėjo be incidentų. Žibintais pasišvietę budintys pastebėjo praplaukiančius ledkalnius. Vos išvengę nelaimės paryčiais pasiekė Šiaurinį sąsiaurį, kurį  prieš penkioliką metų  pažymėjo keliautojas - misionierius Alanas Hugortas. Tolyn pastarasis neplaukė - išseko maisto atsargos. Be to pradėjo maištauti nuolat nepatenkinti samdiniai, kuriems tikėjimas nebuvo pats svarbiausias dalykas.
Suskambo varpelis, kviečiąs nemiegančius. Ant kapitono tiltelio atbėgo neseniai prabudęs kartografas. Štai jo ir reikėjo kapitonui:
- Gal gali atnešti žemėlapius? - Lafinetas kreipėsi dar į apsimiegojusį braižytoją.
- Netrukus bus...
Laukti ilgai neteko. Edvinas Kartografas, kaip jį vadino likę bendražygiai, prieš kapitono akis ištiesė naujausio žemėlapio ritinį.
- Reikėtų patikslinti šių žemių krantus. Jei gali, išmatuok atstumus ir viską pažymėk naujame portulane.
Kartografui patiko tokia užduotis. Šį darbą darė su didžiausiu malonumu, ypač žinodamas, kad keliauja dar niekieno netyrinėtu pasauliu. Jis viduje džiūgavo, kad pavyko išvengti persekiojančių tikrų tikriausių šėtono tarnų. Nekenčiami piratai užplaukė ant uolų prie uolėtosios Juodųjų kalnų žemės. Kapitonas dėkojo apvaizdai. Todėl ketindamas atsidėkoti skubėjo pirmyn atsisakęs senų kėslų.
- Ar plauksime į Žalią Krantą?
- Ne, kartografe. Vyksime į šiaurės vakarus. Ten, kur atvyko huritai. Mus ten veda Dievas.

Bus dar.