Besparniui
Negalima būti štai tokiu kaip tu, tokiu lyrišku,
žinai, aš juk kartais nutyliu, kad moku kalbėti,
jei apie tave, jei koks tu, jei... Neverta – nesiriša,
renkuosi būt nebyle, kartais ir žingsnį sulėtinu,
kai lyg pirmąsyk tenka eiti pro laukiančią moterį,
žinai, atitraukti akių jau daugiau nesiskubinu,
jos pirmas – kumščiavosi, trečias jos gėrė – anodiją,
tik ji išriktoji! – pagaugais nubėga per nugarą, –
jei laukia štai tokio kaip tu, iš „nelaukiu“ atėjusio,
nemelsto, iš karo sugrįžti ar patalo svetimo,
nebuvusio niekad mokyklos mergaičių klegėjimuos,
drovaus atsakyti, drąsaus – nežinoti atsakymo.
Su kuo visagalis pasitarė šitiek tau duodamas?
Nežemiško šitiek 2 tarytum nebūtum mirtingasis –
ir žemiško tiek – lyg nuslydęs nuo dangiško podiumo
besparnis stovėtum dabar, kai ištarsiu lemtingą:
aš myliu tave… Nuvilnija... Nutylu – nuaidi,
žinai, man, matyt, ketveri, apsidžiaugtų gimdytojai –
lemenusi, mėčiusi, spjaudžius – tariu pirmą kartą
ir prasmę žinau, ir sakau tai, ką noriu sakyti:
aš myliu tave.