Parapijinis šurmulys
    
   - Kažkas vyksta  mūsų parapijoje, o  - kas? Gal galėtumei pasakyti? Norėtųsi, kad santaikos būtų daugiau.
    - Apie kokią parapiją kalbi? Bet, tiesą  sakant, argi tai svarbu. Kokia ji bebūtų, bet kai parapijoje kunigų per daug, jie darosi ankšti vienas kitiems. Nedaug mūsų draugėje, o kiekvienas it kunigas.
                                                                             (Iš Vidinio ir  mano pašnekesio)
  
    Raidė B  kaip tarė, taip padarė. Pargabentus atgal į Naujininkus eilėraščių tekstus pasiliko savo globoje. Neatrodė, kad man ar - kaip supratau -  Vidiniui jie reikalingi, tačiau gan aštrokai dėl jų pasiginčijo Šventoji primindama, kad jos tikroji paskirtis yra rinkti, saugoti ir tvarkyti savyje tekstus, nepaisant kada ir kaip - gerai ar blogai – beparašyti.
    - Neužmirškite, kad atsiradau pas jus kaip segtuvas - knyga. Ar manote, kad blogai savo darbą atlieku? Iki šiol dėl to jokių priekaištų nesu girdėjusi. Nebent jie reiškiami kažkur kitur, surašyti kitose knygose, tačiau jų nėra net dziedulio dienoraštyje, kuris taip pat neretai paliekamas mano saugai.
  - Ne todėl, Šventoji, tikrai ne todėl. Tu esi nuostabi, esi Šventoji su stebuklais ant savo delno, bet nepyk ir patikėk, jog mums visiems  labai reikia, kad sukrautą krepšyje poeziją laikyčiau prie savęs. Raidės irgi turi savo paslapčių, o kalbėti apie jas dabar būtų labai  neprotinga. Dzieduli, - prašė paramos B, - paprašyk Šventosios, tegu ji nepyksta. Tai, ką paimame, gražinsime  atgal. Garbės žodis, kad gražinsime. Kartu su krepšiu.
  - Brangute, betgi kodėl manęs nenori suprasti? - spyriojosi Šventoji: - Ar tokiu būdu nevaroma manęs lauk, esą, susiprask, kad nereikalinga, apsieisime be tavęs.
  Šios derybos vyko su pertraukomis, bet jo trumpos ir netrukus vienąsyk supratau, kad susitarimas pasirašytas, nes krepšys su rankraščiais kažkur dingo. Neklausiau kur, nes pajaučiau, kad paslaptis, apie kurią kalbėjusi B, pasiliko tik man paslaptimi, o kitiems ji – ir Šventajai, ir Vidiniui, ir Jotui su A - ji atsivėrė ir būtent dėl tos priežasties Šventosios pasipriešinimas apnyko, apmenko, tačiau įkritęs kartelis jos sieloje neišnyko ir ten šviesos nedaug. Dabar ji dažniau prisimindavo ir mums primindavo vadinamus josios „gimdymus“. Dar ne taip seniai šiuo žodžiu gyrėme jos gerus darbus, net nenumanydami, kad jis galėtų persimesti į priešingybę ir galima  būtų juo piktintis.
    - Maniau, kad tie mano „gimdymai“ tėra visiems gerai suvokiamas humoras ir tik, kuris  reikalingas dėl savo pačių sveikatas, - lyg sau, lyg kažkam pasakydavo Šventoji. Ir visuomet  liūdnai.
  - Betgi taip ir yra,  Šventoji. Suprantama, kad  prancūzams neprilygstame humoru, bet kažkiek jo turbūt turime ir Lietuvoje, - stengiausi  atsiliepiau į jos skundą, tačiau Šventoji dėjosi manęs neišgirstanti. Man irgi nelabai norėjosi pradėti išsamesnį pašnekesį, bet juk gyvenime niekuomet nesumeluodavome - visuomet būdavo miela paimat iš jos neretai net  užmirštus raštus, jausti juos taip, jog  būtų juos pagimdžiusi. Ir, žinoma, tiesa, kad be nieko niekas neatsiranda, kad jie atrodytų šviežiai, gyvi, be klaidų, su guvesne kalba. Visai natūralu, kad vis dažniau vieni kitiems pasidžiaugdami pasakydavome, jog, girdi, Šventoji pagimdė, nepaisant ar tai būdavo menkas raštas, ar didesnis ir prasmingesnis kūrybinis užrašas. Tarp šitaip Šventosios „pagimdytų“ buvo ir dalis  eilėraščių, negavusių kelialapio į knygą, o palikti ir  sukrauti į netikėtai reikšmingu tapusį krepšį. Nedaug iš ten buvusių  eilėraščių, regis, galėčiau atsiminti, bet yra ir tokių, kurie užsiliko atmintyje dėl įvairių priežasčių. Ir net kažkodėl neatrodo, kad gal nekuklu užrašyti jų tekstus, pavyzdžiui:

Štai delnas jo,
Štai mano delnas,
Išvaikščiotas rievėm
Ne lyg arimai.
Ir kalbasi abu
Suėję saujon
Darbininkai:

- Norėjau išauginti kalną
Ir švyturį ant jo užkelti,
Šviesiom akim,
Skardžiu balsu
Išvaikščioti pasaulį
Ir ne iš prakaito,
O iš šaltinių atsigerti.
Bet, Dieve mano! - pats matai—
Arimai tik,
O kalno vietoj -
Nuospaudos kuprotas
Pasiliko.

- Tai ko liūdi
Turtų tiek įsigijęs?
Kiekvieną akmenį rytais paglostau,
Kad buvo paklusnus,
Iš rankų neiškritęs.
O! kaip šaunu,
Kad buvom darbininkai! –
Net akmenys tašyti
Žydi.  
  
Štai delnas jo.
Štai mano delnas.
Kas kalną išaugins?
Kas švyturį statys?

Vis kalbasi abu
Suėję saujon darbininkai.
Ir – ak! -  kaip jiems skaudu,
Kad delnuose darbų
Daug nesutilpo.
    („Delnai“, 2008-01-16)

  Man ir dabar smagu girdėti, kad šį eilėraštį viduržiemyje perskaitė Želvos miestelio pilietis  Antanas Guzelis. Tačiau tokių dalykų man galima net ir nepasakoti, nes eilėraštį skaitė prie sodybos, kur ilgai išgulėjusiame ąžuole  buvo skobiamas šventasis.  Dabar jau atsikėlęs nuo žemės ir žvalgos, šventojo galva mąstydamas apie žmones, kaip ąžuolus ir ąžuolus, kaip šventuosius. Ir ten Antanas ir mano atsiminimui užrašė: “tegu tik pasako kas nors, kad tai banalu, kad nuvalkiota“.
  Buvo sausio vidurys. Lauke net ir prie šventojo šalta, o mano sieloje jau ne pirmus metus laikosi iš Žalvės siunčiama šiluma ir man tai svarbiau negu  eilėraštis. Net kažkodėl smagu žinoti, kad Antano tėvas buvo kalvis. Toks įspūdis gal net stipriau išsilaiko negu išskobti  ąžuoluose šventieji. Ir dabar, kai dienoje daugiau vėjo ir pučia nuo Želvės, atsigręžiu veidu prieš vėją ir pašaukiu:
- Antaaaanai vėėėėėjyje!, būk drūūūtas!...
Ne taip svarbu, kuris jų pirma išgirs ir net  nesvarbu, ar išgis. Svarbiau, jog tikiu, kad išgirs ir, ko gero, pirmiau sūnus Antanas ir tik vėliau jo bendravardis  t. y. šventasis Antanas, išskobtas jo ąžuole. Tačiau vis dėlto dabar labiau rūpėjo, kaip sakoma, savi, parapijiniai reikalai, bet jaučiau, kai parapija plečia ribas, o ir aš pats jau negalėjau sutilpti tik Naujininkuose- vis garsiau ir garsiau išgirsdavau suošiantį ąžuolą prie Balsių ežero. Kažkur sieloje, pasąmonėje, bet tai netrukdė parapijai plėstis.