Tuščiažiedis kalbėjimas – džinas žėruojančiam stikle,
Devyniais užraktais širdies tylėjimo įžadais įkalintas.
Išbarstytos mintys karuselėm: kalniukais, ratais.
Laukia derliaus jo didenybė – atsitiktinumas.
Dėsningai dyla  tikėjimas stebuklais –
Net saulė, nežinia, ar kiekvieną dieną šypsosis.
Grūdėtoji laimė, pabirus iš perplėšto laiko,
Daigu nesudygus – vaisių neduoda, tik kelią žymi.
Klystančius akmenim paverčia, laiko vergystėj uždaro.
Tik žinia – gyvenimas nestovi vietoj, kartais prapuola.
Mirksi akys, neatpažįstančios džino, ir norų neišsako.
Plevena, laisvėja degančios dienų skiautės, vis aukštyn.
Tik akimirka, pagauta krentančia žvaigžde, primena –
Gyvenimas duotas tau šviesti, išlaisvėjęs mylėti.