Klausaus, kaip mano kraujas ošia,
Sutvėręs naują jauną kūną,
Jis skystą abejonių košę
Teplioja ant išminčių runų.
Jis garsiai rėkia:\"Nieko švento!\",
Tačiau be skaičiaus kartų klumpa,
Jis ruošias amžių nugyventi,
Nesusimąstęs, koks tas trumpas.
Ramiai šnopuoja rytui švintant,
Nes aš jo miegą budriai saugau.
Dar kartą trokštu apkabinti
Ir graudinuosi - jau užaugo!
Jam kelią bematuojant sieksniais
Šalia tursent neprisitaikau.
Neįžiūriu, ko kraujas siekia,
Nebepažįstu savo vaiko,
Tačiau labiau nei vienas garsas,
Jokia giesmė nebepaguodžia,
Nei galimybė dar nors kartą
Pasiklausyt, kaip kraujas ošia.