Neliūdėk, neverk, motinėle,
kai žemės planetoj
paklysta išėję vaikai,
kai vienatvę gaubia rūkai.

Graudulį užspausk tu širdy.
Aimanos gi nepadės.
Neliūdėk, motinėle, jei gali, –
skausmo jūra nuo to nemažės.

Verčiau ašarą brauk paslapčia,
kai miegas apleidžia nakčia.
Tegu liūdesio nieks neregės,
juk tik šyptelt daug kas norės...

Neverk, motinėle, vaikus tu matysi.
Išeivio dalia juk būna karti.
Šauks protėvių kelias namo sugrįžti,
gi Lietuva nebus visad tik skurdi.