Namai
O tą rytą man reikėjo namų, todėl Pilies gatve žingsniavau basomis. Nestilingai pamėlusiom kojom myniau šaltus senamiesčio akmenis, tiesa, kur kas šiltesnius nei tų gražių moterų žvilgsniai, kurie it okupantų kulkos varpė mano netikusį kūną. Tą rytą aš negėriau kavos ir nerūkiau, autobuse neburnojau prieš pailsėti nuo senatvės norinčią moterį, net neklausiau muzikos. Aš tik tipenau ir patyliukais ieškojau savo namų. Kur mano tik ką pražydusi pienių pieva, dūzgianti drauge su tūkstančiais išdykėlių bičių. Taip garsiai, kad net negirdėti, kaip žalias gaivumos vėjas suka lizdą mano plaukuose ir šnabžda ausin, kad liksiąs čia vasaroti. Gatvės muzikantas, paklaustas, kur rasti mano alyvinę obelį, kurion įsikorus gali stebėti, kaip nuo upės ateina rūkas, pamojo kažkur į kairę, o gal tik pasukiojęs pirštą prie smilkinio užtraukė odę miesto stogams. Jis tikriausia nežinos nei kur pasislėpęs tas dūmų kvapas, toks tikrai pavasarinis, nes tik tada žmonės kūrena visus per žiemą susikaupusius rūpesčius.
O kai sutemo, aš apsiaviau batus, juk stoties rajone reikia saugoti savo daiktus. Namų čia neradau, bet tik dvi valandos ir dvidešimt šešios minutės ir traukinys parveš ten, kur namai bus visada. Ten ir vaikščiosiu basom.