Jei nerašyčiau tau, žalioji mano ieva,
Geriau jau būčiau niekam niekados nerašęs,
Dar nuo vaikystės baltumu įaugusi į sielą,
Sapnuojiesi, kada už lango pūgos draskos.

Nebūtų man pavasario be tavo kvapo,
Be kekėmis apkritusių žiedų,
Kai Nemuno krantai nuo krašto ligi krašto
Nubėgdavo balkšvu debesėliu.

Paaugę lipdavom į aukštą, žalią lają
Ir supomės,  o tu buvai kantri,
Pačioj viršūnėj pilkas varnas ganėm
Ir gera buvo būti tavo dalimi.

Lakštingalos, jaunystė, meilė ir svajonės...
Ar jos galėjo būti be tavęs,
Kada svaiginančios nakties beprotiškos klajonės,
Atrodė, į namus lig ryto neparves?

Džiaugiuos pavasariu, džiaugiuos, kad vėlei ievos
Boluoja toliuos motinos skara,
Kad takas, vedantis prie Nemuno per pievas,
Dar neapaugo krūmais, dar yra.