Kai supyksta vėjas, griūva medžiai, plėšomi namų stogai, žmonės netenka namų... O aš – dainuoju... Dainuoju tą švelnią, stingdančią širdį melodiją, kurią ūkanotą dieną smilgai atnešė lietus... Kai supyksta vėjas, aš - dainuoju tą angelišką motinos lopšinę, su meile niūniuojamą savo nerimstančiam kūdikiui, besispardančiam jos pilvelyje... Kai supyksta vėjas... Kai jis supyksta... Aš dainuoju! Tą banalią dainiūkštę, atsitiktinai išgirstą ir išraižytą mergaitės širdyje visam gyvenimui, išeinant iš namų jos tėvui... Kai supyksta vėjas, aš – dainuoju... Dainuoju dainą, kurios niekas nematė, negirdėjo ir nejus... Dainą, kuri suprantama tik man, dainą, kai vėjas supyksta...