Lietaus palaima
Dangaus pašventintas vanduo
Šią naktį žemės nuodėmes atleido –
Ji skuba gyvastį putot
Žalia giesme gležnučio daigo,
Kad jos nekeiktų bergždumu,
Kiekvienas grumstas gyvas kruta,
Valia geroji iš vagų
Iškels pasotinančią plutą.
Net žvirbliai, taškantys balas,
Pabandė skalbtis pilką rūbą,
Lakštingalos dalgius galąst,
Kinkyt Perkūnui žirgus skuba.
Koks sujudimas, šurmulys –
Pilna bažnyčia ir šventorius,
Nes naktį ėmė sodriai lyt –
Palaiminti gyvųjų norai
Išsilukštent ir pasistiebt
Iki auksinio Saulės disko
Ir taip gyvenimą mylėt,
Kad nert į jį nepaisant visko!