Suklegėję kilo žemės paukščiai,
Nusimetę kančią ir vargus,
Nuostabius sparnus išskleidę,
Galvas tiesė link dangaus.
Šurmulys snapų pagavo pievas,
Užgulė laukus margi sparnai,
O dangaus klajūnų kūnai –
Vikriai mainės su kitais.
Nepabūgę nesklandumų,
Kur ištikt kėsinsis kelyje,
Svetimiems – pasitikintys ir drąsūs,
Bet su baime didele giliai.
Gal ir būdavo silpni bei baikštūs –
Skriaudą tekdavo patirt,
Bet bejėgių kančią išgyvenę,
Skries dabar nežinomais keliais.
Skriaudikus nuošalyje palikę,
Leis sparnams šauniesiems nešt,
Galbūt vėjai – nepalankūs, svetimi,
Lengvo kelio rast neleis.
Jeigu reiks – jėgas visas išvaikę,
Oro  gurkšnį paskutinį trauks,
Sudejuos ir tarę aimaną paskutinę –
Žemėn kūną akmeniu paleis.
Gal jų žygadarbiai – keisti kam pasirodys,
Ar nevykėliais bus išvadinti,
Bet besparniams žemės paukščiams
Dovanos jie palaimingą viltį.

2011-04-13