kartais
atsikemšu ausis
pasiklausyt

ir nežinau
iš kur tas vėjas
stūgauja balsais vilkų
vienatvės
durimis priverdamas pirštus
lyg įbaugintas vaikas

kartais
atsidengiu akis
pasižiūrėt

ir nežinau
kelintą kartą jau
matau
nuo juodo stogo
bandančią nušokti
aklą katę