Negraži pelėda (15)
Poetinis brokas
- Garny, garny...
- Ga-ga- ga!
- Tavo motka ragana
Nuvažiavo žagarų,
Parvažiavo be nagų.
(Iš piemenų tautosakos)
Į butą Naujininkuose iš sodo Balsiuose parvažiuodavome neretai. Paprastai po vieną - arba Leokadija, arba aš, tačiau ilgiau neužtrukdavome - palaistydavome gėles, dar ką pačiupinėdavome, paglostydavome ir įsitikinę, kad viskas padėta, kaip palikta, vėl sugrįždavome atgal į sodą. Tai būdavo visuomet mielas, gražus pasivaikščiojimas, kuris tiesiog paįvairindavo gyvenimą miestu – daugiau smarvės, triukšmo, daugiau nerimo ir skubos, geležies džerškėjimo ir nervinės įtampos. Šis sugrįžimas atrodęs jau kitaip - mano Leokadija, tik atidariusi duris, sudejavo:
- O Viešpatie, ir vėl kalėjimas!
Buto gyventojai gerai žinojo, kaip Leokadijai nelengva atsisveikinti su sodu Balsiuose ir sugrįžti į žiemą Naujininkuose. Bet ką bepadarys! Mesteli žodį, kitą, paguodžia ar sąmoju pamoja, na, ir lauk, bobule, kada vėl saulutė kilstelės į pavasario dienas.
- Kalėjimas dar neblogiausia vieta, - šįsyk pirmoji paguodė raidė B. Jai, matyt, rūpėjo pasakyti, kokie aršūs, jos požiūriu, disputai vyko bute, tačiau jautė, kad tai nebūtų padoru, net nepasisveikinus, bėgant verstis per galvą ir atrodyti rimta pašnekove. Prilaikė ją ir neužmirštas Joto pasamprotavimas, jog reikia būti atsargiems ir pirmosios knygos leidybos reikalą suprasti, kad tai niekuomet nebūna paprasta. Tačiau taip vertindamas Jotas neužmiršo ir mudviejų su Vidiniu santykių, beveik bendro gyvenimo, ko nelabai paisė raidė B. Na, o Simajudo kraustuliai netukus buvo sunešti į butą ir sukrauti kur pakliuvo. Pirmiausia pasistengta greičiau juos sunešti po stogu, o paskui, po atokvėpio, rūpinantis tvarka, dėlioti, kaišioti ką kur, nepaisant kiek laiko tokiam darbui prireiktų. Kai viskas šiapus durų, skuba neturėjo prasmės.
- Galėjau atvažiuoti padėti, bet gi... Et, ne pirmas kartas- „pats, pats, pats“! Jau laikas suprasti, kad pensininkas ne todėl, kad viską “ pats, pats“ - papriekaištavo Vidinis. Jo išvaizdoje nieko nežinomo, ypatingesnio nepamačiau – atrodė vis toks, kaip jau seniai ir permainoms jo povyzoje nėra ką veikti.
- Kai toks tokiam ateina į pagalbą, tai vietoje vieno vargstančio, atsiranda du. Mišios baigtos, Vidini, bažnyčią galima uždaryti, - ir susiieškojęs akimis Šventąją: - Jaučiu, kad gali tik pasidžiaugti atsikračiusi daug šlamšto.
- Apie ką, dzieduli, kalbi? neperdėtai nustebo Šventoji.
- Noriu su tavimi pasidžiaugti. Nėra prasmės laikyti tavo archyvuose tai, kas sugrįžta atgal nuo redaktorių stalo.
- Jūs, dzieduli, tikrai manote, kad aš tai galėčiau pavadinti šlamštu? Tai, ką parnešusios Asta su Daina? Jeigu net taip manote, prašau, nesakykite man. Bent dabar, kai jaučiuosi taip, jog manyje alkanas vilkas staugtų. Atrodo, it liga bandytų apsėsti.
- O kaip ji neapsės? Ji, liga, tiesiog negali neapsėsti, kuomet tokius triukus išdarinėji. Ne, sveika būtybė taip nesugebėtų, - pasakė raidė B, kalbėdama apie surengtą neįtikėtiną vaidinimą ir jau man: - Dzieduli, tu net neįsivaizduoji, kad tu čia buvai, kai tavęs dar nebuvo...
- Nagi būk gerutė. Labai prašau, - piktokai nutraukė Šventoji raidę B. - Leisk man pačiai tai papasakoti. Tik, žinoma, vėliau.
- Atsiprašau, Šventoji. Nepyk. Bet tu irgi suprask, kad man labai skauda, kai šitaip niekinama dziedulio poezija. Ot, kad ir šitoji, nepriimta į knygą. Juk iš tikrųjų tai netgi daugiau negu poezija. Tai dargi nemaža porcija mokslo, - kalbi ir, kaip jai atrodė, išmintinga buvo raidė B. Buvo įsitikinusi, jog geresnės progos sunku tikėtis, kad pagaliau be užuovėjos būtų pasakyta, kas yra kas. Skaudžiausi priekaištai krito ant Astos ir Dainos galvų: - Pagalvokite, argi galima šitokią poeziją mesti į šiukšlyną, kaip tą daro redaktorės? Ar galima? – Ir patylėjusi: - Bet, ačiū die, kol dar gyvi muškietininkų idealai, - atsiras ir mūsų tarpe, kas neleis šitaip elgtis. Mane galite įskaičiuoti nr. 1.
- Baik gi, baik, plepale, - buvo smagu barti raidę, žinant kad ji nebijo. Tačiau kad bute per trumpą laiką atsitiko kažkas daugiau negu gebėjau spręsti iš Vidinio informacijų, jau nebuvo sunku suvokti. Bėda tik, kad kai šitaip kalba raidė B, nebuvo įmanoma suprasti, netgi priešingai – suvokimas mažėjo. Bet kaip jai tą pasakysi? Protingiau dėtis, kad supranti ir net dėkingas esi už suteiktą informaciją. Tačiau akivaizdu, kad jos ramybei labiausiai kliudė Astos ir Dainos parnešti rankraščiai. Kur buvus nebuvus, vis priartėdavo prie jų, bet kažkas dar vis jai kliudė paimti juos ir visa šūsnimi parodyti, kad ji nemenka, užtektų eilėraščių dar vienai knygai išleisti. Bet pagaliau kantrybė jos baigėsi – atskleidė nutįsusias ligi grindų užuolaidas ir iš po jų į akių šviesą pateko redaktorių išbrokuotą poeziją. Žinojau, kad jos nemažai, o štai dabar jau ir savo akimis regiu.
-Dzieduli, ar ne apie šitą šlamštą kalbėjai Šventajai?
- Na ir įžūli esi, sese, - atsiduso raidė A. - Bet kokios pagarbos nuostatos tau nežinomos. Lyg miške augtumei ir gyventumei. Lyg miške.
- Aha, vadinasi, Asta jau buvo čia? - supratau.
- Abi. Ir Daina.
- Taip, apie šitą šlamštelį kalbėjau Šventajai.
Žinojau, kad anksčiau, vėliau daug mano eilėraščių, kuriuos redaguoti pasiėmė dukterys, būtinai sugrįš atgal. Ir štai dabar matau - jie sugrįžta, tik, regis, gerokai didesne apimtimi nei galėjau spėti. Praskleista užuolaida pradengė kepšį su rankraščiais, kurie sudėti celofaniniuose aplankaluose ir užversti taip, kad, regis, ir dienos šviesos mažiau jiems bereikėtų. Kažkas sieloje pakrebždėjo ir neketindamas kažką daryti ar keisti nuotaiką, atsiminiau ir lyg pats sau padeklamavau:
Dažnai prisimenu,
Kaip gervės parskrenda,
Kad pailsėtų
Savo gūžtas išauginę.
Sparnai didėja, auga,
O mostais moko net mane
Įaugti į gimtinę.
O gervės,
Paukščiai ilgesio ir meilės,
Tegu nebus many ramybės!..
Pavargę nusileiskite
Širdy ar ant krūtinės ---
Gal bus lengviau išskrist
Ir nežinoti, kaip skaudu,
Kuomet jau negali sugrįžti.
Skaitau rašytus – nerašytus gervių laiškus
Per dangų visą – ilgesio pilni.
Galbūt kada ir aš su jais parklyksiu-
Raide, žodžiu ar viltimi...
(„Gervių laiškai“, 2008-01-28)
- O, dar tos gervės negreit sugrįš, dar jos tik išskrido, - atrodė, abejingu balsu pasakė Vidinis ir kažkodėl vėl giliau pakišo krepšį po užuolaidą.
- Nereikia, dėde Vidini. Šituos raštus mes prichvatizuojam. Taip, taip, šitą krepšį prichvatizuojam, - vėl pradėjo triukšmauti raidė B, tik man pasirodė, kad jos nepasitenkinimas keičia pobūdį ir darosi priežastimi, kuri turėtų lemtingai keisti požiūrį netgi, sakyčiau, į poezijos supratimą. Bent tos, kuri švystelėjo iš po užuolaidos, bet Vidinio ir vėl pakišta atgal po ją.
- Tai ne šlamštas, ponai. Jokiu būdu – ne. Matyt, kad pats Dievas mums siunčia auksinę progą ne žodžius apie poeziją plepėti, o ginti ją. Frontu pastoti kelią visiems jos niekintojams. Frontu. Suprantate? Reikia, ir, beje, seniai reikia, kad vienąsyk pagaliau poezija būtų suprasta, kaip žmogaus parašyta, o ne kaip kažkieno kito perskaityta. Supratote? - vėl paklausė raidė B.
Sužiurau į nenurimstančią raidę, bet vis geriau jausdamas, kad šįkart jos nerimas kitoks – gal gerokai persūdytas, gal perdaug pipirų įberta, bet iš daug pasakytų jos žodžių nesunkiai įsidėmėjau mintį: poezijos nevalia perkalbėti, permąstyti, suprasti kitaip negu ji užrašyta kūrėjo. Ir dvasia jos neturėtų būti perjausta kitaip.
- Kaip tai suprasti? – paklausiau, bet netrukus jau taip: - Betgi tu ne tik išdykėlė, tu dar neatrasta filosofė. Nagi pakartok, ką pasakei. Esą, laikas suprasti, jog poezija visuomet tapati kūrėjui. Ar taip? Va, va! Tai jau labai įdomu. Jaučiau, kad kažkur netoli pavaikštau prie šios minties, bet ji vis pasilikdavo pasislėpus šešėlyje.
- Aš taip pasakiau? - nustebo B.
- O kas?
- Gal ir aš, tik kitaip. Ir nelabai žinodama, ką sakau, bet jeigu pasakiau gerai, tai tikrai labai džiaugiuosi, - pasakė B ir ryžtingai iš po užuolaidos išsitraukusi krepšį: - Atsiprašau, bet šis dalykas, kaip anksčiau sakiau, privatizuotas.
- Anksčiau sakei - prichvatizuotas...