Pauzės tarp žodžių ir garsų
yra meilės vietos,
atsirandančios vėlyvą popietę
autobuse, tą vienintelį kartą,
kai veiksmas atliekamas,
bilietėlį perkančios moters,
sutampa su saulėtom
langų dulkėm
ir mano akių žvilgsniu –
nei šališku, nei matuojančiu –
mano buvimo tinklu,
leidžiančiu jai, neįskaudintai,
užimti savąją vietą.