Dangus svaigina, -
Mokė mane mama.
Tikrai svaigus,
Aš išvydau kaip paukštis
Sklando mėly,
Be rūpesčių,
Apsvaigęs laisve.
Sūnau,
Tai ne tas dangus, -
Už rankos vesdama mane,
Sunkias duris pravėrusi,
Į prietemą įžengusi, suklupo,
Ranka kryžmai paženklino save.
Užstrigo žodis gerklėje,
Surišo baimė lūpas,
Nuo kryžiaus žvelgė į mane
Žmogus prikaltas.
- Tai Jo Dangus.
Jis, mirtį nugalėjęs,
Įžengė į Tėvo karalystę, -
Mama man šnabžda.
Aukštam skliaute
Virpėjo spindulys
Pro vitražą lango prasiveržęs.
Nevertas Jo kančios pasijutau,
O nerimas mintis užvaldė:
Už  ką kryžiuoja žmogų? -
Atsakymo nesuradau.
Pavargusiam nuo minčių,
Miegas švelniai akis užgulė.
Kilsteli mane mama,
Palieku jos rankas, kylu į aukštį.
Nėra  debesų,
Nėra ir paukščių,
Svaiguly sklandau,
Staiga krentu
Į tamsą,
Į prarają
Bedugnę...
Klykdamas aš nubundu.
Švelnios rankos
Glosto mano veidą,-
Praeis ta baimė, -
Ramina jos ir guodžia...