Įmynusi pėdą į saulę
degu,
užuodžiu nevilties srautą,
besiveržiantį pro kaulus,
o laiko dulksna apnuogins,
nuplėšdama siūlinę sausumą
ir jos vijom į praeitį, per kartų kartas,
kol šventeiva, fatališkas išminčius tars:
vienas siūlas amžinai buvimo prasmei -
ženklinimas, tai motiniška karma.

Nuogybė prieš kosmoso dėsnius,
o žvaigždėlapiai - moterų kūnuos.
Esu - būtimi mindau žmonijos klėtis
ir lopšys, kur vaikiškas juokas dar tūno.
Prabylu Lietuviškos kregždės rėžiu
į plyštantį šleifą baltų avinų -
į dangų, į debesis...

Bet įmynus pėdą į žemę
keliu,
auginu glėbį savęs,
savo kelio, pakelės ramunes.