Ne mano ir ne man
...užmerkiu akis, užgniaužiu jų žalią tviskėjimą, jų spindesį – nematomą... Regiu geltoną geltonio pievą, jaučiu pienių pieną, tepantį mažus pirštelius, ir pasalūniškai mano skruostu ropinėjančią boružę, švelnią vėjo skraistę, glostančią mano akių vokus, šaltą rasotą žolę, smingančią į manas basas pėdas, neleidžiančias jai ilsėtis net naktį...
Jaučiu šaltą sąlytį su stiklu, savo riksmo aidą, brėžiantį kreives širdy... Tolumoje skambančią dainą, ne mano.
Ne mano, ne man...
Jaučiu, kaip atsiplėšia purvinos pėdos nuo šlapios žolės, boružė išskleidžia sparnus, vėjas vis stipriau plazdena skvernais... Ir dūžtantį stiklą, dūžtantį ir skambantį... Stiprias aukštas natas – ir bemolius, ir diezus – ir ne mano, ir ne man...
Kodėl aš čia? Jaučiu svilinantį medumi kvepiantį vaško lašą ant kojų su atsimušančiu aidu praeityje!
Negi matau savo ateitį?
...
O daina vis garsėja, garsėja...