Mamai
Aš į gimtinę
Vyšnių žiedlapiais
Lekiu...
Į seną sodą
Dangų atsivesiu –
Juk Tu pareisi
Tuo šviesiu taku
Šiek tiek pasenus
Ir pavargus, Mama.
Nušvinta takas
Mėnulio sidabru,
Ir plaikstos vėjuj
Ta pati balta skarelė.
Paleidus plaukus
Pareini jauna –
Su atspindžiu
Žydrų negęstančių
Ugnelių.
Ataidi aidas iš toli
Ir bitės vėl basus
Padus kutena.
Širdis taip daužos –
Apsąlu...
Pririnkus pienių iš laukų,
Išvirsi saldų
Kvapnų medų.
Aš parlekiu
Su vėju
Sūpynėmis beržų,
Raudonos tulpės
Galveles
Įį dangų kelia.
Aš – Tavo jaunystės atspindys,
Tu patikėki,
Mama.
Atokaitoj atšlaimo*
Susėdam po senu klevu.
Tu – jau visai žila,
Ir aš
Šiek tiek pražilus.
Mano Mieloji,
Kaip niekada šiandien jaučiu –
Abidvi
Jau pasenom.
Sugiržda smiltys
Tarp smilčių.
Tu man sakai –
Nebekartok manų klaidų,
Tu žymiai protingesnė...
O Dieve,
Mano Mama,
Aš Tavimi ir savimi esu –
Abidvi esam mamos...
Ištirpsta laikas tarp delnų –
Apsikabinam...
Taip šilta. Taip jauku,
Net graudulys giliai kutena.
Liepsnoja tulpės
Nebetelpa širdžių daržely.
Tu – mano,
Aš – Tavo
Likimo saulės takas.
Šiandien laiminga aš esu,
Nes dar girdžiu –
Manęs tu paklausyk, vaikeli.
Tavąsias ašaras liečiu –
Širdim sugersiu
Iš raukšlelių.
Tu mano,
Aš –Tavo
Beribės meilės talismanas.
*atšlaimas – aukštaitiškai kiemas