Kai pradedu tave pamiršt,
Styga vėl įtempta užgroji,
Kiek dar gali mane virkdyt –
Pavasariais žaliais pamoji.

Saulėlydy tave regiu,
Vejuosi tarsi prarastąjį laiką.
Tavęs taip trokštu ir jaučiu
Pabundančią jaunystę vaiskią.

Negrok, prašau, vis dar meldžiu,
Negrok širdies styga – man skauda.
Prabėgę metai jau svetur,
Tik ji man liko lyg paguoda.

Na ir tegul, na ir tegul –
Tas vėjas kaukia tarsi vilkas.
Širdies melodiją girdžiu,
Kai tu lieti vėl žodžiais laiką.

Skausme mes ūbausim abu,
Tik vėjas, aš ir tavo veidas.
Klajonėj debesų regiu,
Kaip gulbė plaukia mano laimė.

O vis dėlto – užgrok, meldžiu,
Širdis gyva, kol skauda, verkia.
Melodiją dviejų girdžiu –
Skambėjime žiedų paklydęs laikas.

Na ir tegul, na ir tegul,
Nutrūks styga – taip meilė skamba.
Klajos daina ir neišblanks
Saulėlydžio tapyti paukščiai.

Pavasariai žali vėl mos,
Pabudins žydinčią jaunystę,
Kai tu paliesi stygą vėl –
Ta gulbė – lelija pražys tau.