Dar bus dienų, kai šerkšnas pavasarį rakins.
Prakaito lašai ne laiku, ne vietoj
Išduos, kad jau esi čia buvęs,
Ir nenorėjai grįžt.
Dar tiek daug nebandyta,
O šis bei tas, kertinis „šis bei tas“
Net pernelyg dažnai.
Jau daug išmokęs būsi, ypač
Naivius žodžius, viltis paslėpt,
Kad nieko nepešęs neraustum,
O laimėjęs nesistebėtum.
Būsi pasiruošęs, tačiau šerkšnas pavasarį rakins,
Ir kur, mielas, dėsies, kai prakaitas pils, o akys rasos,
Stovėsi stovėsi stovėsi nejudinamas
Ieškosi palyginimų, bet greitai pamirši
Savigynos planą.
Ir tuomet būtinai būtinai pasielgsi,
Kad sau neatleistum.
Ir nusišypsojus progai sau nepadėti,
Čiupsi ją nedvejojęs.
O po to žiemą, kai būna šilčiau,
Išmokysiu tave skaičiuot:
Atsakymų bus daug, bet tarp jų ne mano lūpos.  
Bus daug vilties, tik aš nesukalbamas,
Ir net tada, kai aplink ganysis sirpstančių pradžių kaimenė,
Neversiu, aš balto lapo iš tuštybės neversiu.  
O, galbūt tai bus negreit, tačiau
Tavęs iš širdies išimt nemokėsiu,
Todėl išimsiu širdį.  
Ir jau dabar smalsu,
Kas tuomet bus.